Vasario 16-oji – išskirtinė kiekvienam, savo šalies praeitį ir dabartį gerbiančiam lietuviui diena. Šimtas septintą kartą, kiekvienais metais švenčiame šią dieną, kuri širdyse skamba „Lietuva, Tėvyne mūsų“… Eilėraščiais ir dainomis išreikšti protėvių linkėjimai gyventi laisvoje Tėvynėje išsipildė 1918 metais vasario 16-ąją, kai dvidešimt ryžtingų Lietuvos Tarybos signatarų pasirašė Lietuvos laisvės peticiją, pavadinę ją Lietuvos Nepriklausomybės Aktu, paskelbė tai visam pasauliui. Buvo suteikta galimybė patiems kurti, puoselėti savo šalį, didžiuotis ja, bet ir nepamiršti, kad laisvę reikia branginti, saugoti.
Vertinga tradicija tapęs URM organizuojamas vienybės sambūris Vilniuje Lukiškių aikštėje Vasario 16-osios šventės proga. Įvairių ministerijų, įstaigų darbuotojai, vilniečiai, pasipuošę tautine atributika, nešini vėliavomis, plakatais gretoje su URM diplomatų choro (vadovas Algimantas Kriūnas) bei choro „Dobilas“ (vadovas Ignas Garla) dainorėliais siunčia muzikinį sveikinimą Lietuvai ir pasauliui.
Ir šiemet valstybės gimimo šventės išvakarėse vasario 13-ąją skubėjome į šį sambūrį, kad „Dobilo“ ir Diplomatų chorų dainos darniai skambėtų renginyje. Buvo neramu, nes sinoptikai žadėjo nepalankų, šaltą orą renginio metu. Tačiau nuotaika buvo pakili. Džiugu buvo girdėti gražų, jausmingą Užsienio Reikalų ministro Kęstučio Budrio sveikinimą, matyti nuoširdų bendravimą su Lukiškių aikštėje gausiai susirinkusiais įvairaus amžiaus žmonėmis. Gera matyti iš žmonių sklindančią, šilumą, girdėti gražius šventinius palinkėjimus vieni kitiems. Po to iškilmingo pasveikinimo sugiedotas Lietuvos himnas.
Šių metų Vasario 16-ąją vainikuoja atmintini Lietuvių liaudies dainų metai. Koncertinei programai buvo parinkta pora išskirtinių liaudies dažnai dainuojamų kūrinių. Jie atkeliavo iš Lietuvių tautosakos archyvo tautinių patriotinių dainų aruodo. Nuskambėjusioje lietuvių liaudies dainoje „Giedu dainelę“ (žodžiai Antano Baranausko) išsakyta pagarba mūsų brangiai šaliai, ryšys su protėviais, tarsi raktas į sielos gelmes, įkvepia būti darnoje su pasauliu, su pačiu savimi, išlaikyti savo tapatumą.
Pasigirdus sekančiam kūriniui – „Brangiausios spalvos“ (sukurta Kęstučio Vasiliausko) – sambūrio dalyviai tarsi atgijo, ir sklido vieningas garsas toli už aikštės ribų. Ši daina sukurta 1988 metais, netoli Jurbarko gyvenančio autoriaus, tuo metu, kai klostėsi lemtingi Lietuvai metų įvykiai. Greitai įaugo į liaudies atmintį, pelnė meilę, tapo labai populiari tarsi liaudies daina (nustebino net autorių). Kūrinys – maršas – vienas svarbiausių Lietuvos kariuomenės sausumos pajėgoms, dažnai skamba įvairiomis progomis. Kūrinyje apdainuojamos geltona, žalia, raudona – tai ne tik saulės, laukų, ir kraujo spalvos. Tai kiekvieno lietuvio pasididžiavimo savo valstybe ir tikėjimo savimi simbolis. Mes visi savo širdyse nešiojamės Tėvynę. Ji – tai miškai, pievos, upės, kalba ir mes.
Apie lietuvių liaudies dainas M. K. Čiurlionis rašė: „Ir ateis laikas, kuomet mūsų kompozitoriai atidarys tą užburtą viešpatiją ir semdami iš tų turtų savo įkvėpimą, atras širdyje seniai nejudintas stygas, ir tuomet geriau suprasime save, nes tai bus tikra lietuvių muzika“.
Laisvės ir vienybės dvasia lai užlieja kiekvieno mūsų širdį šią ypatingą vasario 16-ąją. Turime kuo didžiuotis ir dėl ko švęsti. Liaudies dainos suformavo „Lietuvos dainų krašto“ įvaizdį pasaulyje, žmonėms pasaulėjautą „dainuojančiai revoliucijai“ ginant savo laisvę. Tegul tėvynė visada švyti kaip ryškiausia žvaigždė, o mes būkime vieningi puoselėkime ir saugokime laisvę ir dainingas lietuvių tradicijas.
Parengė dr. Irena Lamsodienė
Antano Bajoriūno nuotr.