Lietuvos chorų sąjunga tęsia pokalbių ciklą – „Iš arti: jaunojo dirigento praktika“. Kovo 1 – gegužės 31 dienomis, šeši Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bei Vytauto Didžiojo universiteto choro dirigavimo studentai leidosi į išskirtinę profesinę kelionę. Dalyvaudami motyvacinėje programoje, jie panėrė į tikrą muzikinį gyvenimą – dirbo su įvairiais mėgėjų chorais, susipažino su kolektyvų kasdienybe ir išbandė save kaip būsimus vadovus. Kiekviename šio ciklo pokalbyje pažvelgsime iš arti, kaip atrodo jaunojo dirigento pirmieji žingsniai repeticijų metu, kokie iššūkiai ir atradimai laukia dirbant su choristais, kaip gimsta muzikinis ryšys tarp vadovo ir kolektyvo. Antrasis ciklo pašnekovas – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos choro dirigavimo studentas Simas Martinkus, atlikęs praktiką su choru „Bel Canto“. Kalbina muzikologė Lukrecija Stonkutė.
Kodėl pasirinkai atlikti praktiką būtent su choru „Bel Canto“? Kas Tave patraukė šiame kolektyve?
Kolektyvu žaviuosi jau labai seniai, todėl atvykęs studijuoti į Vilnių nusprendžiau dalyvauti atrankoje. Taigi chore „Bel Canto“ nesu naujas žmogus – iki praktikos pradžios ten dainavau pusantrų metų. „Bel Canto“ man visada patiko dėl savo kuriamo įvaizdžio, kokybės ir profesionalumo visose veiklose. Man svarbu, kad choras ne tik gražiai dainuotų, bet ir skoningai atrodytų, šiuolaikiškomis priemonėmis skleistų informaciją apie save, būtų atviras įvairiems žmonėms, dalintųsi muzika ne tik koncertų salėje, bet ir socialiniuose tinkluose bei pasiklausymo platformose. Šiandienos pasaulis to reikalauja, o „Bel Canto“ visa tai turi.
Koks buvo Tavo pirmasis įspūdis apie kolektyvą? Ar buvo lengva užmegzti kontaktą su choristais, choro vadove Milda Švelniene?
Pirmas įspūdis, kai atėjau dainuoti, buvo labai geras. Likau maloniai nustebintas choristų darbštumu, įsitraukimu, greitais mokymosi rezultatais, noru taisyti klaidas ir gebėjimu patiems jas išgirsti bei spręsti. Jaučiau, kad turiu pasitempti! Kai pradėjau eiti chormeisterio pareigas, šiek tiek bijojau choristų reakcijos, juk tai iššūkis – iš choristo tapti mokytoju ir dirbti su draugais!
Atvykus į Vilnių ir prisijungus prie „Bel Canto“ šeimos, vadovė Milda Švelnienė labai greitai tapo mano autoritetu ir svarbia mokytoja. Žaviuosi jos talentu, profesionalumu, darbo kultūra, bendravimu ir charizma. Kiekviena repeticija su ja man buvo didelė pamoka. Per praktikos laikotarpį choro meno vadovu tapo ir iki šiol sėkmingai vadovauja Povilas Vanžodis. Džiaugiuosi jį labiau pažinęs – iš jo visada jaučiau pagarbą ir lygiavertiškumą, tai leido man jaustis laisvai. Meno komandoje dirba ir daugiau puikių žmonių: chormeisterė Raminta Gocentienė, vokalo pedagogai Eglė Stundžiaitė – Bešėnienė, Laimonas Bendaravičius. Visiems jiems esu labai dėkingas už patarimus ir šiltą bendravimą.
Kokias užduotis Tau teko atlikti? Ar turėjai galimybę diriguoti, parinkti repertuarą, planuoti procesą?
Kadangi šį sezoną choras ruošė daug naujų kūrinių, daugiausia dirbau su atskiromis balso grupėmis, bet vedžiau ir kelias bendras choro repeticijas. Taip pat turėjau galimybę prisidėti prie repeticijų planavimo ir kitų organizacinių klausimų. Kaip chormeisteris dalyvavau choro stovykloje, kurioje per vieną dieną vedžiau net penkias repeticijas – tai buvo ištvermės išbandymas. Tiesa, joms pasibaigus vis dar norėjosi dirbti toliau!
Kaip keitėsi Tavo santykis su choru nuo pirmos iki paskutinės repeticijos? Ar jautėsi progresas, pasitikėjimo augimas?
Pirmose repeticijose buvau atsargesnis, bet stovykloje choristai padrąsino ir netgi paprašė labiau juos „spausti“. Sutikau. Jaučiu, kad per šį laiką kolegų santykis su manimi nepasikeitė – jie liko puikiais draugais, o aš augau kaip muzikantas ir lyderis, taip pat augo ir pasitikėjimas savimi.
Ką supratai apie dirigento, kaip lyderio, vaidmenį per praktiką? Ar pasitaikė momentų, kai teko ieškoti autoriteto ir empatijos pusiausvyros?
Dar kartą įsitikinau kaip svarbu būti užtikrintam. Kai pats tiki tuo, ką darai – kolektyvas tavimi pasitiki. Taip pat svarbu informaciją pateikti įdomiai, paprastai ir suprantamai, kad neliktų vietos interpretacijoms. Žmonės visada jaučia tavo būseną: abejones, nepasiruošimą ar entuziazmą.
Kaip ši praktika praplėtė Tavo supratimą apie dirigavimą ne tik kaip amatą, bet ir kaip meninę, socialinę veiklą?
Supratau, kad dirigento vaidmuo kartais per daug sureikšminamas. Taip, dirigentas svarbus, bet esmė – kolektyvas. Šiandien skamba daug muzikos, bet ji ne visada kokybiškai atliekama, tai pasakytina ir apie chorinį dainavimą. Todėl dirigentas atsiskleidžia ne per tai, kaip gražiai ar tvarkingai ,,mojuoja“ rankomis, bet per kolektyvo meninį lygį.
Ar pasikeitė Tavo požiūris į repeticijos struktūrą, komunikaciją ar repertuaro parinkimą?
Taip. Supratau, kad komunikacija su choristais yra labai svarbi. Jeigu jie jaučia, kad yra informuojami iš anksto, žino planus – jaučiasi saugūs ir vertinami. Tai stiprina pasitikėjimą ir motyvaciją.
Kokiam chorų tipui: mėgėjų, profesionalų, vaikų, bažnytinių, kamerinių etc. labiausiai norėtum diriguoti ateityje? Kodėl?
Šiuo metu dirbu su Vilniaus Valdorfo Atvirosios mokyklos 5–8 klasių choru ir tuo mėgaujuosi. Taip pat norėčiau išbandyti darbą ir su vyresniais mokiniais. Mielai dirbčiau tiek su mėgėjais, tiek su profesionalais. Dabar noriu kaupti patirtį su įvairiais kolektyvais – tai labai įdomus etapas.
Ką patartum studentui, kuris tik ruošiasi pradėti savo praktiką? Į ką labiausiai verta atkreipti dėmesį?
Patariu pasidomėti kolektyvu, su kuriuo reiškiate norą dirbti. Visada geriau būti pasiruošus daugiau nei reikia, ypač, kai dirbate su greitai reaguojančiais, imliais choristais. Be to, labai svarbu būti savimi, mat žmonės jaučia tavo energiją, nuotaiką, netgi nepasiruošimą. Kai esi atviras, choras tave greičiau pažįsta ir užmezga stipresnį ryšį.
Ar galėtum pasidalinti vienu epizodu, kuris Tave asmeniškai labiausiai sujaudino, nustebino praktikos metu?
Labai džiugina tai, kad choristai nuo pat pirmųjų repeticijų palaikė – pagirdavo, dėkodavo, rašydavo žinutes. Labiausiai sujaudino tai, kad metų apdovanojimų renginyje jie mane nominavo net dvejose nominacijose: „Metų atradimas“ ir „Metų WOW“. Manau, kad jokie konkursai ar garbingi apdovanojimai neprilygsta mylimos bendruomenės įvertinimui.
Jeigu galėtum viską pradėti iš naujo, ką darytum kitaip?
Nieko nekeisčiau, mielai pakartočiau viską dar kartą.
Parengė muzikologė Lukrecija Stonkutė
Manto Gudzinevičiaus nuotr.