Praėjusiais metais startavę su kultine Asmik Grigorian Salomėja, Vilnius City Opera kartu su maestro Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamu Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru antrajam „Pakartojimo nebus“ ciklo vakarui kviečia nerti į amžinųjų klasikų Williamo Shakespeare‘o ir Giuseppe Verdi kūrybą su opera „Makbetas“. Spalio 28 d. vakarą LVSO koncertų salėje, kartu su kitais solistais į sceną lips kadaise čia kaip nedrąsūs „Bohemos“ studentai prisistatę Asmik Grigorian ir Edgaras Montvidas, dabar atliksiantys sudėtingus, aukščiausio vaidybos bei vokalo meistriškumo reikalaujančius vaidmenis.
Lietuvos operos fenomenas – užsienio spaudos dėmesio centre
Būtent šių solistų pavardes neseniai linksniavo daug dėmesio susilaukęs Andrew Melloro „Financial Times“ tekstas „Kaip Lietuva tapo operos talentų fabriku?“, nagrinėjęs Lietuvos operos fenomeną pasaulyje. Tarptautinę operos sceną stebintiems jau kurį laiką galėjo kilti klausimas, kas vyksta šioje mažoje šalyje, kurios solistai dominuoja pasaulinėse scenose?
Panašiai praėjusiais metais kalbėjo ir Erodo partiją „Salomėjoje“ svarbiausiose pasaulio teatruose atliekantis Johnas Daszakas: „Dirbant operos versle, dažnai tenka susidurti su lietuvių menininkais ir jie visi nuostabūs. Man iki šiol teko dirbti bent su penkiais lietuviais, o juk jūsų yra tik trys milijonai! Maniau, kad švedai keisti, nes jų yra 12 milijonų ir nuolat sutinki daugybė talentingų švedų balsų, bet Lietuva yra kažkas stulbinančio.“
Kartas jungiantis „Pakartojimo nebus: Makbetas“
„Financial Times“ straipsnyje akcentuota, jog šiuo metu scenoje dominuojantys solistai atstovauja tai pačiai 1975–1981 metais gimusiai kartai, kurioje muzikinis universalumas susijungia su teatriniu, aktoriniu pasirengimu, taip sukuriant ypatingą jėgą ir įtaigą. Daugelis straipsnyje minėtų kūrėjų, lipę į sceną su VCO, greitai skaičiuos „bohemiečių“ veiklos dvidešimtmetį, – brandų ir solidų laikmetį.
Tikriausiai dėsninga tai, jog A. Melloras, mini lietuvius sukūrus pagrindinius vaidmenis Londono karališkojoje operoje, – čia esančioje vokalo studijoje mokslus baigė ir toliau į tarptautinius vandenis įsilieja ir jauniausioji karta, kaip „Makbete“ pasirodysianti Gabrielė
Kupšytė, šiuo metu dirbanti Leipcigo operos teatre. Kitame prestižiniame teatre – Berlyno valstybinėje operoje tobulinosi Žilvinas Steponas Miškinis, dabar – Diuseldorfo operos solistas, į Vilniaus sceną sugrįšiantis po praėjusių metų „Salomėjos“. Tokiu būdu „Makbetas“ taps kūriniu, kuriame ne tik ryškiai spindės didžiausios pavardės, bet aiškiai matysime Lietuvos talento tęstinumą naujose kartose.
„Bohemiečių svajonių“ išsipildymas
„Su „Makbetu“ norėjau susidurti jau penkiolika metų. Dar 2010-aisiais, pirmojo mūsų teatralizuoto koncerto „Bohemiečių svajonės“ programoje buvo ir choras, ir Ledi Makbet arija. Tai buvo svajonė, kuri pradėjo įgauti kūną, kai 2023-aisiais Zalcburge išvydau Asmik Ledi Makbet. Supratau, kad mano įsitikinimas neišgalvotas, nes tikrai turime fantastiškus, sudėtingus vaidmenis atlikti galinčius lietuvių solistus. Manau Ledi Makbet yra naujausia ir viena ryškiausių dabartinės Asmik karjeros viršūnių ir labai norisi, kad tą patirti galėtų Lietuvos publika.
Daugiabriauniame Makdufo vaidmenyje matysime ir intriguojančią Edgaro Montvido interpretaciją, o Makbeto rolės atlikėjas kol kas išliks intriga publikai“, – sako VCO prodiuserė Dalia Ibelhauptaitė, vienam vakarui vėl suburianti ne tik geriausius solistus, bet ir ilgametį kūrybos partnerį Gintarą Rinkevičių bei kostiumų dizainerį Joną Morrellį. Pasak jos, praėjusiais metais kilęs didžiulis susidomėjimas VCO „Salomėja“ ir vos per 3 dienas išpirkti bilietai, labai sujaudino menininkus savo palaikymu. Kaip ne kartą yra kalbėję užsienyje dirbantys įvairių sričių kūrėjai, kokių aplodismentų ir apdovanojimų besusilauktum svetur, gimtosios publikos įvertinimas visuomet svarbiausias.
D. Ibelhauptaitės minėta 2023 metais prestižiniame Zalcburgo festivalyje įvykusi „Makbeto“ premjera, režisuota gerai žinomo lenkų kūrėjo Krzysztofo Warlikowskio, abejingų nepaliko, o A. Grigorian įkūnyta Ledi Makbet pasiūlė naują ir savitą kanoninio vaidmens interpretaciją. Kartais net kontraversiškai vertinti menininkų sprendimai pasiteisino, – šeši bene išparduoti spektakliai šiemet grįžta į pagrindinę festivalio sceną, o bilietų kainos siekia beveik iki 500 eurų. Vieną vakarą scenoje – operos ir dramos titanai Du didžiausius dramaturgijos ir klasikinės muzikos talentus – G. Verdį ir W. Shakespeare‘ą – jungiantis „Makbetas“ publiką įtraukia į vieną tamsiausių meno istorijos pasakojimų. Dramos teatre legendomis ir prietarais apipintas kūrinys dažnai vadinamas „škotiškąja pjese“, bijant net ištarti nelaimes neva pritraukantį pavadinimą. Sąmokslų, kraujo, vaiduoklių, antgamtinių personažų ir išprotėjimo scenų pripildytas pasakojimas išsiskiria savo žiaurumu, o jo pagrindinį personažą galime aiškiai matyti kaip šiuolaikinės autoritarinės valdžios aidą. Nesunkiai galėtume išvardinti bent kelias esamų pasaulio lyderių pavardes, kuriems iki Makbeto – vos keli žingsniai.
Svarbu tai, jog Shakespeare‘as sukūrė ne vienišą, izoliuotą tironą, bet jų porą. Be Ledi Makbet istorija neįvyktų. Judviejų ryšys ir sudėtingas šaltakraujės moters portretas suteikia kūriniui gilesnį psichologinį žvilgsnį. Niekas nepaneigs, jog viena trumpiausių legendinio dramaturgo pjesių padovanojo išskirtinį pagrindinių veikėjų duetą, dėl kurių įtikinamo vaizdavimo scenoje aktoriai kadaise nerdavo į konkurencingus žaidimus, o aktorės galėdavo net prarasti gerbėjus. Iki šiol „Makbetas“ žymi brandą dramos kūrėjų biografijose, o eilutės iš monologų, kaip „Rytoj ir vėl rytoj…“ yra tapusios kasdienės kalbos dalimi net nežinant, kas buvo jų tikrasis autorius.
G. Verdi yra sakęs, jog „ši tragedija yra vienas didingiausių žmogaus kūrinių… Jei negalime pagal ją sukurti kažko puikaus, bet jau pasistenkime padaryti kažką neįprasto“. Taip taręs, savo operoje jis dėmesį sutelkė į tamsiausius žmogaus sielos kampelius, bandant pamatyti ir suprasti, kaip gimsta juodžiausi ir sudėtingiausi jausmai. Kompozitorius analizuoja herojaus viduje vykstančius procesus, vedančius prie daugybės gąsdinančių ir beprotiškų sprendimų, gausybės žmogžudysčių, galiausiai praryjančių ir pačius herojus. Kūrinyje matyti daugybė vizijų, per kurias žvelgiame į pačią pasąmonę, į tai, kas slepiasi po neprognozuojamais veiksmais, lyg leidžiant pajusti, ką iš tiesų jaučia veikėjai.
VCO inf.
Gabrieliaus Jauniškio nuotr.