2025 m rugsėjo 26 dienos popietę Vilniaus mišrus choras “Dobilas” (meno vadovas Ignas Garla) skubėjo į sostinės senjorų socialinės globos namus pabūti kartu, praskaidrinti muzika šios įstaigos gyventojų būtį, pavargusias mintis.
Per savo ilgametę gyvavimo patirtį (įkurtas1966 m.) choras koncertavo įvairiose scenose, tačiau tokioje aplinkoje dar neteko. Jaudinanti patirtis koncertuoti savo tėvams ir seneliams. Ten mūsų laukė ir ilgus metus savo balsu džiuginęs, choro skambesį turtinęs Arvydas Jankauskas, turėjęs „bosų boso“ vardą. Laikas išbarsto gyvenimus… Bet daugybė malonių prisiminimų, buvimas ir dainavimas šalia ir kartu, palieka nematomą jungtį – gera buvo vėl susitikti ir kartu pakilti į sceną.
Koncerte skambėjo įvairi muzika. Klausytojai turėjo galimybę išgirsti retai atliekamą, daugiau kaip prieš šimtą metų gyvenusio Mažosios Lietuvos šviesuolio Vilhelmo Storostos (Vydūno) sukurtos „Lietuva brangi šalele“ – dainą apie tėvų namus, gamtą; tautinio atgimimo idėjų simboliu vadinamo Juozo Nuojalio „Už Raseinių ant Dubysos“, Juozo Tallat – Kelpšos „Tris dienas“, M.K. Čiurlionio aranžuotą lietuvių dainą „Ant kalno gluosnys“ – prie pastarųjų dviejų prisijungė ne vienas klausytojas. Žemaičių tarme kalbantiems klausytojams ypač miela buvo išgirsti Vytauto Klovos harmonizuotą lietuvių liaudies dainą „Tylūs, tylūs vakariele“.
Vidinę stiprybę teikia, sielą užgrūdina V. Augustino iš latvių kalbos išverstas „Kilk, saulyte“ (muzika Raimonds Tiguls, žodžiai Rasa Bugevičiūtė – Pece): „kilk, saulyte, ankstų rytą, ir apšviesk rugpjūčio skliautą. Baimės tamsą išsklaidyk ir suvienyk mūsų tautą“. Gausūs aplodismentai lydėjo populiarią „Mūsų dienos kaip šventė“ (muz. V. Kernagio, žodž. V. Kernagio, S. Neries, J. Erlicko) ir senąja ispanų kalba, pritariant tamburinu, atliekamą Matteo Flecha kūrinį „Riu, riu,chiu“.
Būtina paminėti koncertą papuošusį solistą Rodrigo Viterbo (Portugalija), atlikusį G.Giordani “Caro mio ben” ir C. Francko “Panis angelicus”. Rodrigas mokosi vokalo ir tai buvo jo pirmasis viešas solinis pasirodymas. Su tuo jį sveikiname!
Buvo nelengva matyti klausytojų negalią ir bandyti pasiekti jų širdis, pajusti bendrą emocijų pulsą ir kartu pasinerti į muziką. Tikime, kad mūsų nuoširdžios pastangos ir muzikos galia sujungė ir paliko gražų pėdsaką.
Parengė dr. Irena Lamsodienė