Yra valstybės, kurios kultūrą suvokia kaip stuburą. Yra tokios, kurios ją laiko prabanga. O yra ir tokios, kurios kultūrą ima traktuoti kaip nepatogų liudininką – per daug matantį, per daug girdintį ir per dažnai primenantį atsakomybę. Deja, būtent į šią kategoriją vis labiau slysta 20-oji Vyriausybė.
Oficialioje retorikoje kultūra ir toliau linksniuojama iškilmingai – šalia „vertybių“, „tapatybės“, „atsparumo“ ir „minkštosios galios“. Tačiau realūs sprendimai rodo visai ką kita. Kultūra čia tampa ne partneriu, o problema. Ne strateginiu valstybės ištekliumi, o foniniu triukšmu, kurį, pasitaikius progai, galima nutildyti, suvaldyti ar nustumti į paraštes.
Pastarųjų metų peripetijos Kultūros ministerijoje vis mažiau primena kryptingą politiką ir vis labiau – chaotišką improvizaciją. Sprendimai gimsta skubotai, be sisteminės analizės, be tikro dialogo su sektoriumi, dažnai – net nesuprantant, kaip veikia pati kultūros ekosistema. Tai, kas turėtų būti grindžiama ilgalaike vizija, tampa trumpalaikių reakcijų, administracinių eksperimentų ir asmeninių ambicijų įkaite.
Ypač pavojinga tai, kad kultūros lauke vis ryškiau jaučiamas nebylus, bet nuoseklus kerštas. Jis nėra paskelbtas ir neįformintas, tačiau akivaizdus savo pasekmėmis. Už kritiką. Už nepritarimą. Už drįsimą priminti, kad kultūros politika nėra vien procedūrų, ataskaitų ir projektinių lentelių rinkinys. Finansiniai sprendimai, struktūrinės reformos, personaliniai pasirinkimai ima atrodyti ne kaip valstybės interesų įgyvendinimas, o kaip sąskaitų suvedinėjimas.
Pakanka pažvelgti į tai, kaip buvo elgiamasi su nacionalinių ir valstybinių kultūros institucijų bendruomenėmis. Esminiai sprendimai dėl struktūrinių pokyčių, finansavimo modelių ar vadovavimo principų buvo pristatomi kaip „neišvengiamos reformos“, tačiau realybėje jie dažnai pasirodydavo esą neparengti, neaptarti ir primesti iš viršaus. Kultūros sektorius apie pokyčius neretai sužinodavo ne dialogo metu, o iš miglotų viešų užuominų ar žiniasklaidos nutekėjimų.
Ne mažiau iškalbingas pavyzdys – požiūris į nacionalinių ir valstybinių premijų laureatus. Vietoj oraus, valstybei derančio santykio buvo demonstruojamas formalus, beveidis administravimas, kuris ribojosi su viešu pažeminimu. Tai nėra smulkmena ar techninis nesusipratimas. Tai – aiškus signalas visai kultūros bendruomenei: net aukščiausi nuopelnai valstybei gali būti akimirksniu nuvertinti, jei tampa politiškai nepatogūs.
Dar pavojingesnis signalas – akivaizdi aukščiausio lygmens nekompetencija. Kultūra imama traktuoti kaip sritis, kurioje „galima mokytis einant“. Tačiau valstybės kultūros politika nėra praktika studentams. Tai sritis, kur klaidos kainuoja ne vieną biudžetinį ciklą, o dešimtmečius: prarastas institucijas, sužlugdytas tradicijas, emigravusius kūrėjus, nutrūkusią kultūrinę atmintį.
Ministrės vieši pasisakymai, deja, vis dažniau tampa ne paaiškinimu, o nusikalbėjimu. Ne kvietimu dialogui, o arogantišku atsiribojimu. Kai kultūros bendruomenei aiškinama, kad ji „nesupranta realybės“, kyla natūralus klausimas – ar realybę supranta pati ministerija? Ar suvokiama, kad kultūra nėra paslaugų katalogas? Kad kūryba neatsiranda pagal ministro įsakymą? Kad pagarba sektoriui prasideda nuo elementaraus išmanymo ir pagarbos profesionalams?
Akivaizdus ir bandymas perrašyti pačią kultūros politikos logiką, kultūrą paverčiant paslaugų ir projektų rinkiniu. Finansavimo sprendimuose vis dažniau dominuoja kiekybiniai rodikliai, ataskaitų kalba ir „projektinė sėkmė“, o ne turinys, meninė vertė ar tęstinumas. Regioninė kultūra, mėgėjų menas, chorinis judėjimas, paveldas – visa tai atsiduria paraštėse, nes „nekuria greito efekto“ ir nėra patogu politinei reklamai.
Ypatingą nerimą kelia ir tai, kad profesionali kritika traktuojama ne kaip būtinas grįžtamasis ryšys, o kaip asmeninis iššūkis. Vietoj atsakymų – tylėjimas. Vietoj dialogo – administraciniai manevrai. Vietoj lyderystės – atsakomybės vengimas. Tai kuria baimės atmosferą, kurioje kūrėjai ima galvoti ne apie turinį, o apie išlikimą.
Vyriausybės vadovų laikysena šioje situacijoje – ne mažiau problemiška. Tylėjimas, nusišalinimas, bandymas viską nurašyti „vidiniams nesutarimams“ tik gilina krizę. Kai kultūros politika paliekama savieigai, ji tampa lengvu grobiu nekompetencijai. Kai Vyriausybė nusišalina, kultūra lieka be politinio skėčio.
Paradoksalu, bet būtent karo, dezinformacijos ir geopolitinio nestabilumo akivaizdoje kultūra turėtų būti stiprinama, o ne silpninama. Tai nėra priedas prie saugumo politikos – tai jos dalis. Tačiau dabartiniai sprendimai siunčia priešingą žinią: kultūra gali palaukti. Kultūra nėra prioritetas. Kultūra – trukdo.
Šis požiūris pavojingas ne tik menininkams ar institucijoms. Jis pavojingas pačiai valstybei. Nes kultūra formuoja pilietinį stuburą, istorinę atmintį ir kritinį mąstymą. Ji neleidžia valdžiai jaustis pernelyg patogiai. Galbūt todėl ji ir tampa nepageidaujama.
Tačiau kultūra nėra nebyli. Ji moka kalbėti – kartais tyliai, kartais labai garsiai. Ir ji atsimena. Visi šie sprendimai, visi ignoravimo gestai, visi arogancijos proveržiai bus įrašyti ne tik biudžeto eilutėse, bet ir valstybės atmintyje.
Galų gale, kultūros ministro pareigas einantis asmuo privalo suvokti vieną paprastą aksiomą: kultūra nėra problema, kurią reikia suvaldyti. Ji yra vertybė, kurią reikia saugoti. Tai nėra nuomonė. Tai – elementari tiesa. Kaip du kart du lygu keturi. Jei ir ši aksioma tampa nepasiekiamu aukščiu, problema jau ne kultūroje.
Vytautas Juozapaitis
LR Seimo Kultūros komiteto pirmoininko pavaduotojas