Dr. REGIMANTAS GUDELIS
Su gerb. I. Krivickaite susidūriau per šventę: davė šventės leidimą – apyrankę, o po šventės, man paprašius, atsiuntė man būtiniausią informaciją straipsniui. Tas mano straipsnis apie šventę pasirodys vėliau, o dabar nedidelis I. Krivickaitės tekstas, iškalbėtas pristatant Moksleivių dainų šventę „Arte“ tarptautinei auditorijai. Jis mums neskelbtas, Bet mums svarbu žinoti, kas buvo pasakyta apie mūsų dainų šventes tarptautinei auditorijai ir kaip buvo pasakyta.
Pastaba: dėl skubos artimiau su I. Krivickaite susipažinti neteko, dėl to kokius mokslus ji studijavo, kokiose pareigose dabar dirba – pasakyti negaliu, et, tai ir nesvarbu. Svarbiau kita – iš pasakymo sprendžiu, jog ji dalyką išmano ir gerai formuluoja mintį. Ar ir tekstą sudėliojo pati ar su kitų pagalba – tas vėlgi nesvarbu.
I. Krivickaitė šventę pristatė taip:
- Aš užaugau šiame judėjime – tame 10 tūkstančių balsų chore dainavau vaikystėje. Ta patirtis mane suformavo kaip žmogų, suformavo mano vertybes ir mano supratimą apie tai, kas yra įmanoma. Dainuoti toje scenoje yra stebuklinga patirtis.
- Mes Lietuvoje esame įvairūs – turime įvairias nuomones ir istorijas, – bet savo šalį kuriame visi kartu. Dalinamės atsakomybe kurti savo namus.
- Tokių susitikimų, kaip ką tik matėme, yra daugybė – šiandien, rytoj; jie vyksta visoje Lietuvoje ir jie skirti tam, kad vaikai gerai pasiruoštų šventei.
- Tai nėra tiesiog rūbas. Tai lobis, kuris yra perduodamas iš kartos į kartą. Dažniausiai tautinį kostiumą dėvime scenoje arba ypatingomis progomis.
- Šokių grupės ar liaudies instrumentų orkestrai dažnai renkasi kostiumus, sukurtus pagal jų regione rastus pavyzdžius.
- Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonės už savo laisvę kovojo dainuodami kartu. Dainų šventės buvo ta vieta, kur buvo repetuojama Dainuojanti revoliucija.
- Atrodo, kad pamatę, kaip ukrainiečiai semiasi stiprybės iš savo tradicijų, mes taip pat prisiminėme, kokį turtingą paveldą turime. Mums, kaip mažai šaliai, yra labai svarbu kaip įmanoma tvirčiau išlaikyti savo tapatybę ir motyvaciją ginti tai, kas mums priklauso.
- Vaikai Lietuvoje, kaip ir bet kur kitur, darosi vis labiau priklausomi nuo išmaniųjų įrenginių. Bet vaikų, dalyvaujančių Dainų šventėse, skaičiai auga.
- Vingio parkas, kai prisipildo žmonių, atrodo didesnis – tarsi išsiplėstų nuo visų susirinkusių žmonių emocijų ir dainavimo.
- Dainų šventė yra procesas, kuris vyksta nuolat – keičiasi metų laikai ir mūsų gyvenimų aplinkybės, bet šventė lieka.
Mano komentaras. Pirma, sakyčiau pasakyta labai gerai, sociologiniu–filosofiniu žvilgsniu aprėpiant kas mums yra dainų šventė ir kuo ji aktuali mūsų tautos būčiai. Tautos būčiai, tautos egzistencijai! I. Krivickaitės mintys sudėliotos tokia tvarka: nuo pristatymo kas šventė man, kas ji yra mano tautai, koks jos prestižas tarptautinėje erdvėje. Nuo savęs: istorizmo schema yra tokia – kas mums dainų šventės buvo praeityje, kuo jos mums yra dabar ir kuo bus (galėtų būti) ateityje. O čia lyg sociologinė-komunikatyvinė: aš – tauta – tarptautinė erdvė. Tikrai – ne prastai!
Beje, statistikos nerodė, skaičiais, nesigyrė. Ir nereikėjo; dabar redakcijos (ir galimai skaitytojai) tų skaičių nelabai nori, į žurnalus lentelės neina. Jos tik išvadinėms mintims (savo paties) argumentuoti. Bet lentelės gerai eina tik į mokslo leidinius. O pamatinius teiginius, kartu, I. Krivickaitė išguldė tikrai gerai, nei pakritikuoti, nei ko pridurti negalėčiau.
Toliau: pamatiniai teiginiai iškloti trumpais ir prasmingais sakiniais (tezėmis). Atkreipsiu dėmesį į pirmąjį punktą/sakinį: „Aš užaugau šiame judėjime…“. Psichologai ir komunikacijos specialistai yra pastebėję, kad „sausi“ tekstai, jei juose nėra atsivėrimo iš asmeninio išgyvenimo, dabar priimami už šaltą rašliavą. Kitaip sakant, jeigu chore ar dainų šventėje pats nedalyvavai, tai tu gali kalbėti tik iš dokumentų, tame tarpe iš sovietinių. Blogiausias atvejis – iš neomarksizmo pozicijų. Turime tokių neomarksistų, nors, neva, lyg susirūpinusių dėl tautos, bet dainų švenčių labai nemėgstančių (jie patys viešai apie tai skelbia) duetą – triūbina per LRT ir tiek… Kai I. Krivickaitė sako tiesiai šviesiai – aš 10 metų dalyvavau, tai tuo lyg čiumpa už atlapų ir kol neišklausysi – nepaleisiu.
Beje, dabar gana literatūriškai gražius straipsnius į choras lt. parašo mūsų jaunos chorinės autorės. Būtent gražiai rašo jos, nes vyrams su kalbos stiliumi ir kalbėjimu (taigi ir man pačiam) – nelabai. Mėgstu pasiskaityti grožinės literatūros kritiką žurnaluose „Metai“, „Naujasis Židinys“, savaitraštyje „Literatūra ir menas“. Va, moterys ir merginos juose tiesiog žaižaruoja, kibirkščiuoja, dargi pačios savimi grožisi – skaityti tikrai įdomu, tik rimtumo, svarių minčių lyg ir mažoka. Priešingai, choras lt. publikacijose mūsų jaunos kritikės (jų turėtų būti daugiau!) jaučiasi lyg perdėm droviai, perdėm santūriai, nors, matosi, galėtų… Tuo Krivickaitės tekstas yra drąsus, „vyriškas“ ir ir pamokantis. To palinkėčiau nevengti mūsų jaunoms choro kritikėms. Juk gyvename neramiu laiku!
Kodėl šitą tekstą parašiau? Todėl, kad tos I. Krivickaitės tezės mane suintrigavo, dėl to siūlau ir kitiems pasiskaityti.