Antanas Bajoriūnas
Tęsiantis jubiliejiniams Vilniaus mišraus choro “Dobilas” muzikinės veiklos metams atsirado unikali proga sudalyvauti garsiojoje Florencijoje surengtame festivalyje “Puccini a Firenze”, ir choras šia proga tikrai šauniai pasinaudojo! Festivalis vyko spalio 1-4 dinomis. Į jį iš aštuonių Europos šalių suvažiavo 1500 dalyvių pulkas. dėl tokio gausaus choristų skaičiaus festivalio organizatoriams teko surengti ne vieną, o du pagrindinius koncertus.
Pagrindinė festivalio vieta buvo didinga Teatro Verdi salė, tačiau jo dalyviams buvo suorganizuota gerokai platesnė programa, neapsiribojusi vien tik italų kompozitoriaus Giacomo Puccini mišių “Messa di Gloria” atlikimu. “Dobilo” choristams tikrai įsimintinas buvo spalio 2 dieną įvykęs koncertas Santa Trinita bažnyčioje, kur drauge su dar keliais kitų šalių chorais nuostabioje bažnyčios akustikoje buvo atliktos kelios dainos, sulaukusios garsių publikos ovacijų ir komplimentų. “Dobilo” pasirodyme nuskambėjo LDK laikų kompozitoriaus G.G. Gorcyski giesmė “Omni die dic Mariae”, šių laikų lietuvių kompozitoriaus D. Zakaro kūrinys “Da pacem, Domine”, latvio R. Tiguls “Kilk, saulyte”, J. Tallat-Kelpšos aranž. lietuvių l.d. “Tris dienas, tris naktis” ir bene šilčiausio publikos dėmesio sulaukusi sutartinė “Rititatatoji”. Ypač ja susidomėjo kelios Vokietijos choristės, po koncerto užpylusios mus klausimais: kokia čia daina, kokio stiliaus, ar btų galima panašių dainų išgirsti daugiau ir t.t. ir pan.
Pagrindinė festivalio repeticijų ir koncertų vieta buvo Teatro Verdi salė, kurioje minėtas 1500 dalyvių pulkas vos sutilpo! Tris dienas trukusios repeticijos buvo tikrai intensyvios ir davė neįkainojamą naudą kiekvienam į festivalį atvykusiam choristui. Ypatingos pagarbos ir simpatijų nusipelnė vyriausias festivalio dirigentas ir repeticijų vadovas Nicolas Fink, kilęs iš Šveicarijos, bet didžiąją savo muzikinės karjeros dalį praleidęs Vokietijoje. Šis nuostabus, reiklus ir savo profesijai be galo atsidavęs Žmogus visas tris dienas iki didžiojo koncerto akimirkos visą didžiulį ir margaspalvį chorą kantriai ir profesionaliai vedė link pergalingo pasirodymo prieš G. Puccini gerbėjų auditoriją, ypatingą dėmesį skirdamas kiekvienos balsų grupės vokalui. Mane ypač sužavėjo jo demonstruojamo balo amplitudė nuo pačios žemiausios boso natos iki kone aukščiausio soprano garso!
Na, ir pagaliau spalio 3 diena! Šeštadienio vakarą šventiškai pasidabinę bei puikiai nusiteikę stojom atlikti dviejų rimtų ir solidžių kūrinių, prie kurių kantriai ir ilgai dirbome dar iki atvykimo į Florenciją. Įžangoje sudainuota specialiai šiam projektui sukurta talentingo latvių kompozitoriaus Ėriko Ešenvaldo (g. 1977m.) daina “The Light We Share”, na, o po jos, kiek lukterėjus, kol salę užpildys Orchestra della Toscana, didžiulės ir puošnios Teatro Verdi salės skliautus užliejo G. Puccini “Messa di Gloria” muzika. Šį penkių dalių melodingą įvairiaspalvį kūrinį G. Puccini parašė 1880 metais. Jį atlieka choras, orkestras ir du solistai (tenoras ir baritonas). Įdomu tai, kad originalus kūrinio pavadinimas yra “Messa a Quattro voci” (Mišios keturiems balsams), o šiuo metu vartojamą pavadinimą “Messa di Gloria” mišios įgavo tik 1951 metais.
Šį festivalį “Dobilo” meno vadovas ir dirigentas Ignas Garla įvertino taip: “Puikiai padainavome Puccini “Messa di Gloria” ir, manau, tikrai neblogai pasirodėme pristatydami savo chorą ir Lietuvos muziką. Dabar net sunku įvertinti, kokią naudą mums davė šis projektas. Nežinau, kaip galima būtų pamatuoti tai, ką gavome iš šios muzikos, žmonių, bendravimo ir visos įgytos patirties.”
Tie “Dobilo” choristai, kurie į svetingą Toskanos provinciją atvyko ne festivalio išvakarėse, o kiek ankstėliau, dar daugiau išlošė, nes esant puikiam vasariškam orui, turėjo galimybę susipažinti su kitais nuostabiais, jaukiais bei garbingą praeitį menančiais šio provincijos miestais ir miesteliais. Ypatingai brangių ir jaudinančių įspūdžių išsivežėme iš netoli Florencijos esančio Lucca miesto, kuriame 1858 metais muzikų šeimoje gimė vienas garsiausių Italijos operos kūrėjų G. Puccini. Kelioms choristėms nusišypsojo laimė surasti namą, kuriame kompozitorius praleido savo vaikystę ir jaunystę, na, o man užsukus į vieną dailės saloną, dėmesį patraukė piešinys, kuriame pavaizduotas pianinu skambinantis kompozitorius, o šalia – jo besiklausantis Pinokis – dar viena Toskanos įžymybė! Paveikslą įsigijau – turėsiu malonų ir brangų festivalio “Puccini a Firenze” prisiminimą!