Dirigentas Martynas Bražas vokalą lavina ir namuose: jo sūnus Teodoras vakarais neužmiega be lopšinės ar dainelės. Teatre jo laukia kitas muzikinis uždavinys – padėti jauniesiems solistams įveikti Benjamino Britteno partitūrą ir drauge su scenos profesionalais sukurti operą.
Lapkričio 7 ir 8 d. 16 val. Panevėžio muzikiniame teatre vyks B. Briteno operos „Žaiskime operą! Mažasis kaminkrėtys“ premjera. Jos muzikos vadovui ir dirigentui M. Bražui tai – pirmoji pažintis su B. Britteno kūryba. Šįkart orkestrą atstovausiantis kamerinis ansamblis įsikurs scenoje, o dainuoti drauge su atlikėjais bus kviečiami ir žiūrovai salėje.
Režisierės Agnės Sunklodaitės kuriamame spektaklyje mažąjį kaminkrėtį Semą nuo suaugusiųjų neteisybės gelbės susivieniję vaikai. Semo vaidmenį kuria Gustavas Žiaunė ir Danilas Parfionovas, Džoną įkūnys Jokūbas Putnikas, Rėją – Dovilė Ledzinskaitė, o Džiuljetos ir Sofijos vaidmenis atliks Ariana Repovaitė ir Ieva Kiauzarytė. Jaunųjų atlikėjų būrį papildys sesutes vaidinančios Mėja Stasevičiūtė, Kamilė Jakutytė, Smiltė Merkelytė, Liepa Vilėniškytė ir Dija Gustaitė.
Kartu su vaikais scenoje pasirodys solistai Jomantė Šležaitė, Laima Česlauskaitė, Rytis Janilionis ir Liudvikas Suvorovas. Scenografiją ir kostiumus kuria Giedrė Brazytė, Erico Crozier libretą į lietuvių kalbą išvertė Violeta Palčinskaitė.
Apie muziką, kuri palieka erdvės vaikų balsams, repeticijose atsiskleidžiančius talentus ir pirmąjį orkestro skambesį, nulėmusį profesinį pasirinkimą, – pokalbis su Martynu Bražu.
Martynai, tai pirmasis Jūsų susitikimas su B. Britteno partitūra. Kas joje patraukė dėmesį? Ar premjeroje girdėsime originalią operos versiją?
Taip, atliekame originalią versiją. Man ta – pirmasis prisilietimas prie šio kompozitoriaus kūrybos. Žavi, kaip meistriškai B. Brittenas išnaudoja pasirinktą instrumentų sudėtį: ji kamerinė, bet turi labai daug spalvų, subtilybių ir charakterio. Orkestro vaidmenį šį kartą atliks styginių kvartetas, fortepijonas ir perkusija. Pastarieji suteikia ritminės energijos, sustiprina emocijas. Nors ansamblis neturi didelio simfoninio orkestro garso galios, jo tembrinės galimybės labai įvairios. Kompozitorius jomis naudojasi jautriai ir meistriškai: muzika išraiškinga, tačiau neužgožia vaikų balsų.
Operoje kartu su profesionaliais solistais dainuos vaikai. Kokio muzikinio pasirengimo iš jų
reikalauja šis kūrinys?
B. Brittenas nesupaprastino operos vaikams. Jis sukūrė jiems itin svarbią ir lygiavertę vietą tikrame muzikiniame teatre. Ši opera yra pavyzdys, kaip profesionalus menas gali natūraliai jungtis su vaikų atlikimu, jų galimybėmis. Muzikinė medžiaga tikrai nėra primityvi. Ji gana sudėtinga, su aiškiai išryškintomis melodinėmis linijomis. Kamerinis ansamblis suteikia reikiamų tembrų, kartu palikdamas erdvės jauniesiems balsams. Mano, kaip dirigento, užduotis – sukurti vaikams saugią muzikinę aplinką, kurioje jie galėtų visapusiškai atsiskleisti.
Jūsų ansamblį žiūrovai matys pačioje scenoje. Ką toks artumas reiškia muzikantams ir jauniesiems solistams?
Mūsų teatre pasirinktas sprendimas muzikantus įkurdinti scenoje. Mes tapsime operos vyksmo dalyviais ne tik muzikine prasme – būsime ir matoma spektaklio dalis. Tai reikalauja ypač didelio susiklausymo, dėmesingumo ir gebėjimo jautriai reaguoti į vaikus. Man svarbu, kad jie šalia mūsų galėtų drąsiai atsiskleisti kaip solistai.
Dirbate ir su suaugusiųjų orkestrais, ir su vaikais. Į ką tenka ypač sutelkti dėmesį, kai muzikuojate su jaunaisiais atlikėjais?
Profesiniu ir techniniu požiūriu svarbiausi dalykai yra ritmas, tempas ir bendro pulso pojūtis. Ritminius gebėjimus reikia lavinti kiekvienam, o orkestre tai gyvybiškai svarbu. Dirbant su vaikais reikia ypatingos koncentracijos ir pagalbos jiems išlaikyti ritminį tikslumą.
O žmogiškąja prasme su vaikais paprasčiausiai labai smagu dirbti. Jie spinduliuoja tikrą nuoširdumą. Ar tarp šių vaikų jau matote būsimas muzikos žvaigždes?
Pirmiausia tikiuosi ir linkiu, kad iš jų išaugtų puikios, jautrios, brandžios asmenybės. Scenos patirtis ypač svarbi vaikams, kurie linkę užsisklęsti telefonų ar socialinių tinklų pasaulyje. Scenoje atlikėjas turi atsiverti, dalytis emocijomis ir jausmais. Visi mūsų spektaklio vaikai labai talentingi, o keli pasižymi ypatingu natūralumu – buvimas scenoje jiems tiesiog savaime suprantamas dalykas. Aš mėgaujuosi tuo kūrybiniu žaidimu ir jų nuoširdumu. Visa komanda stengiamės juos palaikyti ir kartu sukurti aukštos meninės kokybės spektaklį.
B. Brittenas vaidmenį patiki ir publikai. Kas pasikeičia, kai salėje sėdintys žiūrovai įsitraukia į operos vyksmą?
B. Brittenas sulaužė įprastą įsivaizdavimą, kad žiūrovas turi būti tik pasyvus stebėtojas. Šioje operoje nyksta ribos tarp scenos ir salės: joje sėdintys žmonės tam tikra prasme patys tampa vyksmo dalyviais. Taip visi susijungia į bendrą muzikinio teatro patirtį.
Esate dirigavęs G. Svilainio miuziklą vaikams „Natukai iš Muzikėnų šalies“, dirbęs prie Rodžerso „Muzikos garsų“, dirbate ir pedagoginį darbą. O ką apie vaikus padeda suprasti tėvystė?
Namuose geriau suprasti vaikų psichologiją ir subtilybes man kasdien padeda sūnus Teodoras. Jis labai aktyvus. Netgi padeda lavinti vokalą – kiekvieną vakarą neužmiega be lopšinės ar dainelės, todėl turiu jam muzikuoti. Koncertuose jis lankosi labai dažnai ir juos puikiai prisimena. Jaučiu, kad su kiekvienu pastatymu įgyju vis daugiau profesinės ir pedagoginės patirties. Kiekvienas vaikas unikalus. Tikiu, kad muzikos užduotis skleisti šviesą ir suteikti vaikams erdvės patirti džiaugsmą. Dirbdamas su šia opera ir pats augu kartu su vaikais, labiau pasitikiu savimi ir siekiu būti jiems įkvėpėju.
O Jūsų paties vaikystėje muzikinis teatras buvo dažnas svečias?
Atvirai pasakius, vaikystėje nesu matęs daug spektaklių vaikams. Į operos teatrą dažniau pradėjau eiti jau studijuodamas akademijoje.
Kas tuomet paliko tą pirmąjį stiprų įspūdį, dėl kurio pasirinkote muziką?
Labai giliai įsiminė pirmasis kartas, kai būdamas maždaug devynerių ar dešimties atsisėdau groti Telšių pučiamųjų orkestre. Kartu su visais atlikome Lietuvos himną. Tas bendrystės jausmas, galingas skambesys – buvo tikras „vau!“ Tai tapo pagrindiniu įkvėpimu likti muzikoje ir pasirinkti šį kelią.
Dabar į teatrą kviečiate naują vaikų kartą ir jų tėvus. Kuo „Mažojo kaminkrėčio“ istorija svarbi abiem?
B. Britteno operose giliai nagrinėjama žmogaus psichologija, visuomenės santykiai ir moraliniai pasirinkimai. Ta moralinė linija itin ryški ir „Mažajame kaminkrėtyje“. Šis spektaklis yra apie gerumą, tarpusavio supratimą ir empatiją – vertybes, kurių šiandien labai trūksta. Suaugusiesiems jis atneš šilumos į širdį, o vaikus mokys būti jautresnius ir atidesnius aplinkiniams.