Vasario 16-ąją iškilmingoje ceremonijoje Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda choro dirigentę ir pedagogę RASĄ GELGOTIENĘ apdovanojo ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi. Apdovanojimas paskirtas už reikšmingą indėlį į Lietuvos chorinės muzikos puoselėjimą ir inovatyvų darbą su muzikos mylėtojais, už Lietuvos vardo garsinimą.
Ta proga Rasą Gelgotienę pakalbino choro dirigentė Rasa Viskantaitė, o kovo 10 dieną interviu buvo paskelbtas Lietuvos muzikų sąjungos interneto svetainėje. Štai vienas iš 23 klausimų ir atsakymų:
– Ką manai apie chorų ateitį? Ar norinčių dainuoti choruose daugėja, ar mažėja?
– Chorų ateitimi neabejoju. Pažįstu daugybę kolegų užsienyje, visi jie vos spėja suktis dirbdami su daugybe norinčių dainuoti žmonių. Tokių žmonių nemažėja niekur pasaulyje, tai nemažės ir pas mus. Daug kas priklauso nuo šalies ekonomikos būklės, pavyzdžiui, dabar prastoka mėgėjų chorų padėtis Sakartvele. Žinoma, ir Ukrainoje. Kai tik ekonomika ima stiprėti ir gyvenimas gerėja, žmonės pradeda ieškoti turiningo laisvalaikio formų: vieni eina į sporto klubus, kiti renkasi šokius, dailės studijas. Chorinis dainavimas užima tikrai ne paskutinę vietą – juk tai ir sveikatai naudinga veikla, ir palyginti gana nebrangus užsiėmimas, be to, choras yra patrauklus sociumas. Taigi tvirtai tikiu, kad dainuojančių žmonių visada bus. Kiek sunkiau su chorvedžiais, jų Lietuvoje pradeda labai trūkti. Manau, didžiausią dėmesį reikia skirti vaikų chorams, nes vaikų ugdymas – kultūros, o ir visos šalies ateitis.
Nežinau, kodėl mūsų valstybės institucijos skiria taip mažai dėmesio kultūrai.
Kaip pasiekti, kad kiekviena mokykla – bendrojo lavinimo, kolegija, universitetas – turėtų chorą? Juk tai absoliuti būtinybė! Man tai labai rūpi. Tačiau rūpi ir dar vienas dalykas. Kai važinėju po Lietuvą, dalyvaudama dainų švenčių perklausose, matau nemažai pagyvenusių žmonių chorų. Net tie chorai, kurie dar prieš 20 metų spindėjo aukštu meniniu lygiu, sensta, ir tada jie sulaukia labai nedaug dėmesio. Jų vadovų atlyginimai be galo maži, o juk dirbti su pagyvenusiais žmonėmis labai sunku, chorvedžio pasitenkinimas muzikine to darbo puse taip pat daug mažesnis. Koncertinė veikla dažniausiai apsiriboja vietine bendruomene, niekas iš tokių chorų nesitiki aukšto meninio lygio ir dažnai žiūri į juos kaip į naštą kultūros centrams.
Tačiau perklausose visuomet stebėdavausi, kaip stropiai tie pagyvenusių žmonių chorai būna parengę repertuarą, kaip gražiai atrodo scenoje – pasitempę, tvarkinga koncertine apranga, moterys prieš tai apsilankiusios kirpykloje… Akivaizdu, kad šių žmonių gyvenime choras užima svarbią vietą. Ten senjorai turi draugų, gali pasikalbėti apie daktarus ir vaistus, susirgusius aplanko… Na, tikrai svarbus chorinio meno socialinis aspektas, ir aš manyčiau, kad senjorų chorams turėtume skirti gerokai daugiau dėmesio. Jau nekalbant apie tai, kad labai dažnai būtent seneliai rūpinasi anūkėlių būreliais. Didelė tikimybė, kad dainuojantys chore senjorai atves anūkus į muzikos mokyklas arba vaikų chorus.
O visą interviu galite perskaityti čia: