Lietuvos chorinė kultūra yra viena ryškiausių mūsų tautinio paveldo dalių, o tarp žymiausių jos atstovų – dirigentas ir pedagogas prof. Vaclovas Augustinas. Jo veikla neapsiriboja vien tik dirigavimu. V. Augustinas sykiu puikus kompozitorius, sukūręs gausų kiekį chorinių kūrinių, pelniusių pripažinimą ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Be to, jis ilgus metus dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur ugdo naują muzikos kūrėjų kartą, o nuo 1992 metų yra Vilniaus savivaldybės choro „Jauna muzika“ dirigentas bei meno vadovas.
Prieš savaitę Vaclovas Augustinas buvo pagerbtas „Šv. Kristoforo“ apdovanojimu už nuopelnus muzikai. Tai ne tik asmeninis pripažinimas, bet ir visos chorinės bendruomenės įvertinimas. Šia džiugia proga muzikologė Lukrecija Stonkutė trumpai pakalbino profesorių apie svarbų įvertinimą ir jo reikšmę chorinės muzikos baruose.
Ką Jums reiškia „Šv. Kristoforo“ apdovanojimas už nuopelnus muzikai?
Bet koks apdovanojimas man yra malonus. Nuo 1998 metų apdovanoti muzikai (dovanokite, jei ką nors praleidau): Šv. Kristoforo kamerinis orkestras (vad. ir vyr. dirigentas Modestas Barkauskas, garbės dirigentas Donatas Katkus), kamerinis choras „Brevis“; šviesios atminties vargonininkai Leopoldas Digrys ir Bernardas Vasiliauskas; kompozitorius, dirigentas Gediminas Gelgotas; dirigentė Mirga Gražinytė; sopranas Asmik Grigorian; džiazo muzikantas, perkusininkas, kompozitorius Vladimiras Tarasovas; multiinstrumentininkas Vladimiras Čekasinas; saksofonininkas Petras Vyšniauskas; dainininkas, prodiuseris Andrius Mamontovas; Valstybinis Vilniaus kvartetas; dirigentas Modestas Pitrėnas; pianistės Martos Finkelštein vadovaujamas ansamblis „Synaesthesis“. Smagu būti tokioje kompanijoje!
Kaip šis įvertinimas atspindi Jūsų ilgametę veiklą chorinėje terpėje?
Apdovanojimai retai būna visiškai objektyvūs ar visapusiškai teisingi – neišvengiamai lieka nepastebėtų ar nepelnytai užmirštų kūrėjų. Iš chorinės bendruomenės „Šv. Kristoforo“ statulėlę, kaip minėjau, yra gavęs kamerinis choras „Brevis“ ir šiemet – aš. Ar tai tiksliai atspindi chorinės kultūros pasiekimus? Iš dalies taip, tačiau tai nereiškia, kad kiti, neapdovanoti chorai ar asmenybės yra mažiau verti pripažinimo.
Jūsų manymu, koks momentas Jūsų karjeroje buvo lemtingas šiam apdovanojimui?
Nemanau, kad šį apdovanojimą nulėmė konkretus momentas. Lygiai taip pat nemanau, kad prieš 10 ar 20 metų buvau mažiau jo vertas. Tiesiog atėjo laikas – kažkas pasiūlė, komitetas priėmė sprendimą, ir šiandien statulėlė yra mano rankose.
Kaip manote, kokią reikšmę „Šv. Kristoforo“ apdovanojimas turi Lietuvos chorinės muzikos tradicijų stiprinimui?
„Šv. Kristoforo“ apdovanojimai skiriami įvairių sričių atstovams – politikams, sportininkams, medikams, policijos pareigūnams, mokslininkams, filantropams ir kt. Kiekvienais metais laureatai ir jų artimieji dalyvauja iškilmingoje apdovanojimų ceremonijoje, kuri tampa reikšmingu visuomeniniu įvykiu. Choro dirigento įvertinimas tarp laureatų ne tik išryškina chorinės kultūros svarbą, bet ir suteikia jai papildomo matomumo. Be to, toks pripažinimas stiprina chorinio meno prestižą valdžios atstovų akyse, prisidėdamas prie viso chorinio judėjimo plėtros.
Kokią žinią ar palinkėjimą norėtumėte perduoti Lietuvos chorų bendruomenei šia proga?
Kamerinis choras „Brevis“ „Šv. Kristoforo“ statulėlę pelnė 2003 metais, o man ši garbė buvo suteikta 2025-aisiais. Jei laikytumėmės tokio periodiškumo, galima manyti, kad kitas chorvedys ar choras bus apdovanotas maždaug 2046–2047 metais (šypsosi)! Tai ilgas laukimas, tačiau verta stengtis – chorinė kultūra nusipelno būti matoma ir įvertinta!
Linkime, kad šis apdovanojimas taptų paskata visuomenei labiau domėtis chorine muzika ir vertinti jos svarbą mūsų šalies kultūrinėje tapatybėje!
Parengė muzikologė Lukrecija Stonkutė