Kultūros ministras, arba Seimo narys Šarūnas Birutis paskelbė tekstą „Nematomas frontas: kultūros vaidmuo valstybės gynyboje (ir kodėl tie 1,5 proc. BVP būtini)” su kurio pagrindinėmis tezėmis negalima nesutikti. Tai šiek tiek netikėta po to, ką ministras yra pasakęs apie rusų kultūrą – kad jos esą nederėtų painioti su politika. Tuomet dariau prielaidą, kad ministras, Seimo narys, pilietis, išėjęs, kaip ir jo bendraamžiai, sovietinės mokyklos literatūros ugdymo programą, buvo įtaigotas sovietams svarbių ideologinių nuostatų apie aukštąją ir „dvasingąją“ rusų kultūrą (muziką, literatūrą, baletą ir t.t.). Tada buvo būtina žavėtis Puškinu („jis mūsų viskas“, nieko tokio, kad nepaisė jokių etinių principų), dvasinguoju Dostojevskiu, kuris iš tiesų buvo monarchistas, o, išvykęs trankytis po Europą su meiluže, reikalavo namuose paliktos ir džiova sergančios žmonos, kad jam siųstų pinigų, nes jis gi lošimų namuose prasilošęs. Tokia buvo tų „didžiųjų rusų kultūros“ korifėjų etikos koncepcija.
Tiek to, grįžkime prie ministro Biručio įtaigaus teksto. Džiaugiuosi, kad šios Vyriausybės narys, sakydamas „Mano vizijoje kultūra nėra vien pramogų sfera, bet visuomenės protas, gebantis atsispirti priešiškų jėgų manipuliacijoms jausmais, logiškai analizuojantis ir argumentuotai reaguojantis“, visiškai gina mano partijos poziciją.
Visiškai sutinku su ministro pozicija kultūrą matyti kaip valstybės gynybos dalį ne tik todėl, kad jau prieš 8 mėnesius tą poziciją išdėstė tuometinis krašto apsaugos ministras, mano bendrapartietis, – dabar naujasis Tėvynės sąjungos-Lietuvos Krikščionių demokratų partijos pirmininkas Laurynas Kasčiūnas. Tokia visada buvo konservatorių pozicija ir man, kaip kultūros bendruomenės atstovui, tai yra tiesiog savaime suprantamas dalykas. Ir visuomenės informacinis atsparumas, kurį įvardija ministras, manau, yra svarbus ir reikšmingas visuomenės gebėjimas. Tai supranta ir mūsų priešiška valstybė, visokiomis gudrybėmis stengdamasi tą atsparumą paveikti. Žaviuosi žurnalistais, kurie profesionaliai darbuojasi, kad padėtų visuomenei atpažinti tas priešo gudrybes, įskaitant viešinamus bandymus į Lietuvos scenas išleisti kremlinius atlikėjus ar atskleidžiamas melagienas. Ministras juos įvardija kaip „esminę gynybos liniją“, tačiau kitą vertus – skelbiamas neutralumo auditas LRT turinio kūrėjams, t. y. žurnalistams. Aš šį sumanymą suprantu kaip abejojimą žurnalistų profesionalumu.
Nenorėčiau pasirodyti, kad puikuojuosi savo visuomene, bet iš to, ką matau, skaitau, su kuo bendrauju, darau prielaidą, kad mūsų visuomenė yra gana atspari melagienoms, dezinformacijai. Vienas labai akivaizdus faktas – „Žalgirio“ ir „Crvena zvezda“ rungtynių aplinkybės ir mūsų visuomenės reakcija į tas aplinkybes viešojoje erdvėje.
Ministras jau ne kartą mini 1,5 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), kurie galėtų būti skirti kultūros sektoriaus reikmėms. Smalsu būtų žinoti – kurioms konkrečioms priemonėms? Kaip tie milijardai bus panaudoti? Daugelio sričių problema – sunkiai susiskaičiuojame poreikius, kaip sunaudosime išteklius. Kiek geriau sekasi suskaičiuoti atliekamus pinigus, kuriuos institucijos grąžina į biudžetą. Pavyzdžiui, dėl lėšų valstybinei kalbai mokyti – į biudžetą grįžta nepanaudotos lėšos, o kursų rengėjai ir mokytojai skundžiasi, kad trūksta lėšų imigrantams mokyti. Ar nebus taip ir kitose srityse?
Kultūros vyksmas, politika, labai takus dalykas, kad būtų jį lengva ir paprasta apibrėžti. Visi suprantame, kad tai kokybinė, o ne kiekybinė kategorija. Per nepriklausomybės metus po plačių politinių ir profesionalių diskusijų pavyko teisiškai apibrėžti visiems tinkamus principus – sudaryti, pasak Žano Žako Ruso (Jean‑Jacques Rousseau), visuomeninę sutartį – priimti Kultūros politikos pagrindų įstatymą.
Būtina užkardyti skleidžiamą melą, dezinformaciją, demaskuoti iškraipomus faktus ir pan. Piktnaudžiaujama tuo, kad žmonės, dirbantys savo kasdienius darbus, nebūtinai gilinasi į teisines ir statistines vingrybes.
Visuomenės pilietinis ir patriotinis entuziazmas karo Ukrainoje akivaizdoje prilygsta turbūt tik tai energetikai, kuri mūsų visuomenę buvo apėmusi Baltijos kelio laikotarpiu, kai ne ruseno, o tiesiog švietė viltis. Sutikčiau su priemonėmis, kurios tai vilčiai leistų šviesti ir būti matomai. Ministras savo straipsnio pabaigoje sako kviesiąs kalbėti ir diskutuoti. Mielai dalyvausiu diskusijose, kurios virs sumanymais ir darbais.
Vytautas Juozapaitis
Seimo Kultūros komiteto pirmininko pavaduotojas