Lietuvos chorų sąjunga tęsia pokalbių ciklą „Iš arti: jaunojo dirigento praktika“. Kovo 1 – gegužės 31 dienomis šeši Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bei Vytauto Didžiojo universiteto choro dirigavimo studentai leidosi į išskirtinę profesinę kelionę. Dalyvaudami motyvacinėje programoje jie panėrė į tikrą muzikinį gyvenimą – dirbo su įvairiais mėgėjų chorais, susipažino su kolektyvų kasdienybe ir išbandė save kaip būsimus vadovus. Kiekviename šio ciklo pokalbyje žvelgiame iš arti, kaip atrodo jaunojo dirigento pirmieji žingsniai repeticijų metu, kokie iššūkiai ir atradimai laukia dirbant su choristais, kaip gimsta muzikinis ryšys tarp vadovo ir kolektyvo. Penktoji ciklo pašnekovė – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos chorinio dirigavimo studentė Eglė Leščiūtė (nuotr.), atlikusi praktiką su moterų choru „VIVA“. Kalbina muzikologė Lukrecija Stonkutė.
Kodėl pasirinkai atlikti praktiką būtent su choru „VIVA“? Kas patraukė šiame kolektyve?
Chore „VIVA“ pradėjau dainuoti 2024 metų rudenį, tad sprendimas atlikti praktiką būtent čia buvo visiškai natūralus. Be to, pati vadovė Vilija Mažintaitė supažindino mane su šiuo projektu, padrąsino prisijungti ir atlikti praktiką jos kolektyve.
Kaip atrodė pasiruošimas pirmajai repeticijai? Kokių minčių, lūkesčių ar baimių turėjai?
Kadangi kūrinį, kurį turėjau dirbti su choru, jau buvome pradėję repetuoti ruošiantis pavasario koncertui, pasiruošimas nebuvo sudėtingas – medžiaga man buvo pažįstama. Jei iškildavo klausimų, visada galėjau kreiptis ne tik į vadovę, bet ir į chormeisterę Vaivą Jakštaitę. Ji yra ne tik „VIVA“ narė, bet ir mano draugė, bendrakursė.
Koks buvo pirmasis įspūdis apie kolektyvą? Ar buvo lengva užmegzti ryšį su choristėmis ir vadove?
Mane labai nustebino šiltas, artimas chorisčių bendravimas. Iki tol buvau dainavusi tik Klaipėdos Juozo Karoso muzikos mokyklos, Stasio Šimkaus konservatorijos ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos choruose, kur bendravimas visada turėjo kitą atspalvį. Ten visi buvome muzikantai, todėl choras „VIVA“ tapo nauja, įdomia patirtimi. Iš pradžių buvo šiek tiek nedrąsu, bet greitai užmezgiau ryšį tiek su choristėmis, tiek su vadove Vilija Mažintaite, kuri mane palaikė nuo pat pradžių.
Kokias konkrečias užduotis atlikai praktikos metu? Ar teko diriguoti, planuoti, parinkti repertuarą?
Prieš prasidedant praktikai su choru, jau buvo ruošiamasi koncertui, kuris vyko balandžio 27 dieną, Šv. Jono Bosko bažnyčioje. Man buvo paskirta paruošti ir diriguoti Vilijos Mažintaitės kūrinį „Regina Caeli“, tačiau dėl tam tikrų aplinkybių jį pakeitėme į Ēriks Ešenvalds „O Salutaris Hostia“. Taip pat dirbau su kitais kūriniais, gilinausi į jų muzikinę struktūrą ir tobulinau savo interpretacinius įgūdžius.
Ar teko susidurti su netikėtomis situacijomis? Kaip jas sprendei?
Repeticijose visada atsiranda nenumatytų situacijų. Kartais, turėdama mažai patirties, nesuprasdavau, kodėl tam tikros vietos skamba neteisingai – ar dėl artikuliacijos, ar tembrų disbalanso, galbūt intonacijos. Dirbdama su choru pradėjau girdėti problemines vietas, kurių analizuodama partitūrą nepastebėdavau. Tokiais atvejais svarbiausia greita reakcija, sprendimų ieškojimas ir improvizacija. Kiekviena situacija mokė analizuoti, greitai reaguoti ir priimti sprendimus čia ir dabar.
Kaip jauteisi choro skambesio atžvilgiu? Ar jis atitiko Tavo muzikinį skonį?
Choro skambesys man iškart paliko labai stiprų įspūdį. „VIVA“ skamba ypač profesionaliai ir įtaigiai, tad visai nestebina, kad šis kolektyvas yra pelnęs geriausio Lietuvos mėgėjų choro vardą. Tiesa, pradžioje buvo šiek tiek keista girdėti tam tikras kūrinių transkripcijas moterų chorui, kurias anksčiau dainavau mišriuose choruose. Pavyzdžiui, Vaclovo Augustino „Tėvynę mūsų“. Tačiau po kelių repeticijų supratau, kad šiam moterų chorui tikrai nieko netrūksta – jų sukuriamas skambesys pasižymi išskirtiniu ir sodriu tembriniu koloritu.
Ar pavyko sukurti erdvę kūrybiškumui? Kaip reagavo choras į Tavo idėjas?
Dažnai choruose yra šiek tiek sudėtinga pereiti iš choristo pozicijos į „aukštesnę“ – ypač į chormeisterio vaidmenį. Tačiau dirbant su „VIVA“ tai nebuvo labai sunku, nes vadovė Vilija visada buvo šalia, palaikė mane, pritarė ir padėjo. Choristės reagavo labai geranoriškai – manęs klausėsi, stengėsi įgyvendinti mano siūlomas idėjas ir atlikti kūrinį taip, kaip aš jį įsivaizdavau. Tai suteikė didelę motyvaciją ir leido jaustis tikrai kūrybiškai.
Ką išmokai stebėdama vadovę dirbant su choru? Kas Tave labiausiai įkvėpė?
Nuo pat pradžių man buvo labai įdomu stebėti, kaip Vilija dirba su choru. Ji visada užtikrinta, laisva ir puikiai suprantanti darbo su choru specifiką. Labai padeda tai, kad tuo pačiu ji yra stipri vokalistė ir puiki pianistė. Be to, visuomet smagu stebėti, kaip ji dirba su savo pačios kūriniais – tarsi išgyvena kiekvieną frazę iš naujo. Tai labai įkvepia ir skatina pačiai gilintis į muzikinį procesą dar nuoširdžiau.
Kaip reagavai į pastabas? Ar jos skatino tobulėti?
Pastabas priėmiau kaip konstruktyvų grįžtamąjį ryšį. Kadangi visos dirbame dėl bendro tikslo, žinojau, kad tai bendradarbiavimo ir noro padėti ženklas. Choristės padėjo pažvelgti iš kitos perspektyvos, ieškoti sprendimų ir augti. Net kai nežinojau, kaip elgtis, viskas buvo išsakoma pagarbiai, skatinant diskusiją. Tai leido jaustis saugiai ir motyvavo drąsiai mokytis.
Koks momentas praktikoje buvo svarbiausias ar įsimintiniausias?
Sunku išskirti vieną konkretų momentą, nes visa praktika buvo kupina džiugių akimirkų – dirbti su šiuo choru buvo tikras malonumas. Visgi, vienas ypatingas įvykis – tai dirigavimas koncerte. Kaip jau minėjau, iš pradžių ruošiausi diriguoti V. Mažintaitės kūrinį „Regina Caeli“, bet dėl tam tikrų aplinkybių jį pakeitėme į Ē. Ešenvalds „O Salutaris Hostia“. Kadangi buvau šį kūrinį dainavusi kartu su choru nuo pat pradžių, jo interpretacija man buvo artima ir suprantama. Didžiulį įkvėpimą suteikė ir tai, kad dirigavimo metu solo partiją atliko mūsų vadovė ir chormeisterė. Jų duetas skambėjo išties įspūdingai.
Kaip manai, kokį įspūdį palikai chorui? Ar jie turėjo ko pasimokyti iš Tavęs?
Sudėtinga atsakyti, nes chorui negaliu palikti įspūdžio tuo tradiciniu prasmingu būdu – aš jų dar ilgai nepaliksiu. Vis dėlto, ši praktika padėjo man suartėti su choru. Būdama chormeistere turėjau galimybę glaudžiau bendrauti ne tik su savo balso grupės narėmis, bet ir su visais choro balsais. Galbūt tam tikras naujas žvilgsnis, nuoširdus atsidavimas procesui ar net paprastas entuziazmas prisidėjo prie bendros atmosferos.
Kaip Tavo studijos padėjo praktikoje? Ko, Tavo manymu, vis dar trūksta rengiant choro dirigentus?
Neslėpsiu, kad akademijoje įgytos žinios, ypač Lietuvos muzikos ir teatro akademijos mišraus choro vadovo prof. Gintauto Venislovo bei chormeisterio lekt. dr. Lino Balandžio pastabos, man labai padėjo praktikoje. Ne kartą prisimindavau jų sprendimus ar išsakytas įžvalgas mūsų chorui, tad panašiose situacijose galėjau jas pritaikyti dirbdama su kitu kolektyvu. Tai buvo tarsi natūralus žinių perėjimas iš teorijos į praktiką. Vis dėlto, manau, kad labai trūksta praktikos ir žinių apie chormeisterio darbą. Todėl ypač vertinu tokius projektus kaip šis bei choro „ARTyn“ iniciatyvas, suteikiančias jauniesiems dirigentams galimybę pajusti, ką reiškia tikras darbas su kolektyvu ir darbas su tikru garsu.
Ką apie save supratai šios praktikos metu – kaip žmogų, muzikantę, lyderę?
Praktika man parodė, kad dar turiu daug kur tobulėti – tiek kaip muzikantė, tiek kaip žmogus. Suvokiau, kaip svarbu nebijoti turėti savo nuomonės ir ją drąsiai išsakyti, net jei esi dar tik besimokantis specialistas. Taip pat išmokau nebijoti klysti. Klaidos tapo ne baime, o galimybe pasitikrinti ir augti. Manau, tapau drąsesnė kreiptis pagalbos, kai jos reikia ir dar labiau įvertinau bendradarbiavimo svarbą. Būtent toks procesas, kai mokaisi kartu su kolektyvu, man padėjo augti ir kaip lyderei, ir kaip žmogui.
Jeigu šią patirtį galėtum paversti muzikiniu kūriniu ar simboliu – kas tai būtų?
Tai labai sudėtingas klausimas, bet, jei reikėtų rinktis, turbūt pasirinkčiau pačios vadovės kūrinį „Regina Caeli“. Jis man atrodo kaip puikus šios patirties atspindys – dinamiškas, daugiasluoksnis, skambantis lengvai, tačiau reikalaujantis daug darbo ir gilaus supratimo. Tai kūrinys, turintis aiškią formą, kryptį ir stiprią vidinę struktūrą. Kaip ir pati praktika, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodė paprasta, bet iš tiesų reikalavo daug jautrumo, lankstumo ir muzikinės brandos.
Kokį vieną dalyką norėtum išsaugoti kaip vidinį kompasą ateičiai?
Pasitikėjimą savimi ir savo žiniomis. Drąsą veikti net ir tuomet, kai nesijauti visiškai užtikrinta.
Parengė muzikologė Lukrecija Stonkutė