Lukrecija STONKUTĖ
Lietuvos chorinė kultūra dažnai įvardijama kaip viena ryškiausių mūsų tapatybės atramų. Dainų šventės tradicija, aktyvūs mėgėjų ir profesionalūs kolektyvai, gyva chorvedžių mokykla – visa tai formuoja šalies muzikinę panoramą. Tačiau už scenos šviesų, gražiausių akimirkų egzistuoja ir kasdienė realybė, kurią chorų vadovai bei dainininkai pažįsta puikiai: repertuaras kuriamas, programos planuojamos, bet natų įsigijimas neretai virsta kompromisų grandine.
Vienas skaudžiausių paradoksų, tai teisėto muzikos naudojimo klausimas. Nors Lietuvoje netrūksta talentingų kūrėjų ir kolektyvų, dalis chorų vis dar naudojasi kopijuotomis natomis. Tai ne tik autorių teisių pažeidimas, bet ir signalas, kad sistema, kuri turėtų padėti kūriniui keliauti iš kompozitoriaus į choro rankas, ne visada veikia taip, kaip norėtųsi. Dažniausia priežastis labai paprasta – riboti finansiniai ištekliai. Originalių natų įsigijimas tampa sudėtingas, kai biudžetas pirmiausia „suvalgo“ salės nuomą, keliones, aprangą, konkursų mokesčius ar kitas būtinąsias išlaidas. Tuomet kopija ima atrodyti kaip laikinas sprendimas, kuris, deja, neretai tampa įpročiu.
Projektas, keičiantis įprotį
Siekdama spręsti šią ilgalaikę problemą, Lietuvos chorų sąjunga (LCHS), pernai inicijavo naują projektą, finansuojamą Lietuvos kultūros tarybos. Jo esmė yra sukurti legalią, visiems prieinamą muzikos sklaidą bei skatinti chorinės kultūros atgimimą.
Praėjusiais metais buvo sukurta nauja LCHS internetinė platforma su elektronine natų prekyba. Ji tapo patogiu įrankiu chorams. Repertuaro paieška ir natų įsigijimas vyksta vienoje vietoje, mažėja chaoso, sutaupoma laiko ir, svarbiausia, atsiranda aiškus kelias legaliai muzikai. Tokia sistema stiprina ir kūrėjų poziciją. Kompozitoriaus darbas įgyja realią vertę, o kūrybinis atlygis tampa ne abstrakčia idėja, o konkrečiu veikimo principu.
Nauji kūriniai – praktiška dovana
Kitas projekto ramstis – specialiai užsakomi chorinės muzikos kūriniai, papildantys Lietuvos chorinę natoteką. Tai labai reikšmingas žingsnis, mat natotekos puoselėjimas nėra vien archyvo pildymas. Kiekvienas naujas kūrinys yra gyvas repertuaro organizmas, kuris ieško balso, choro, progos ir konteksto. Kuo daugiau tokių kūrinių, tuo platesnė choro galimybė rinktis, o įvairesnė muzikinė kalba skamba koncertuose, šventėse, bažnyčiose ir mokyklose.
Šiame projekte pristatomi kūriniai apima skirtingas stilistikas, tematikas ir sudėtis. Nuo lygių balsų iki mišrių chorų repertuaro, nuo sakralinių tekstų iki istorinių ir folklorinių atspindžių. Pristatome naujus kūrinius, kuriuos galima įsigyti LCHS elektroninėje parduotuvėje: Vaclovo Augustino „Sodai, sodai“, Giedriaus Svilainio „Vilniaus įkūrimas“, Evaldo Aleknos „Sarbinčiula ogėla“, Zitos Bružaitės „Tolimas“, Nijolės Sinkevičiūtės „Iš rytų šalelės“, Raimundo Martinkėno „Rudenio naktį“, Donato Zakaro „Ubi caritas et amor“ ir „Cantate Domino“, Leonido Abario „Kaip gera, Viešpatie“, Vytauto Miškinio „Nuo pirmo žodžio“, „5 sakralinės giesmelės“ (versija SA) ir „5 sakralinės giesmelės“ (versija SABar).
Vien šis sąrašas leidžia suprasti projekto logiką, mat čia galvojama apie realius kolektyvų poreikius. Ne visi chorai turi pilną mišrią sudėtį, ne visi kolektyvai gali rinktis tik iš didžiųjų klasikinių opusų, ir ne visiems tinka vien „universalus“ repertuaras.
Apie du savo kūrinius „Ubi caritas et amor“ ir „Cantate Domino“, pasakoja pats kompozitorius Donatas Zakaras. Kalbėdamas apie „Ubi caritas et amor“, jis pirmiausia atkreipia dėmesį į patį pavadinimą: išvertus į lietuvių kalbą tai reikštų „Kur meilė ir gerumas, ten yra Dievas“. „Ši pirma eilutė viską pasako. Vadovaudamasis tekstu norėjau sukurti švelnaus skambesio bažnyčios akustikai tinkantį kūrinį“, – teigia kompozitorius. Anot jo, čia pasirinkta aiški harmonija, vengiama disonuojančių sąskambių, o muzika „teka kaip kalnų upelis, tarsi akmenis aplenkdamas didesnius tolimo giminingumo tonacinius ryšius“. Tuokart „Cantate Domino“ remiasi 96-os psalmės žodžiais: „Giedokite Viešpačiui naują giesmę“. Pasak D. Zakaro, čia jis siekė šventiško, pakilaus skambesio su aiškiu ostinatiniu ritmu. Kompozitoriui buvo svarbu „kaip įmanoma labiau išnaudoti visus moterų choro balsų registrus, sukurti mirgančią faktūrą“, taip pat parašyti patogias vokalines partijas, kurios natūraliai vystytųsi pagal lotynišką tekstą.
Mintimis pasidalijo ir kitas kompozitorius Evaldas Alekna, apie kūrinį „Sarbinčiula ogėla“. Anot autoriaus: „Kompoziciją sukūriau norėdamas papildyti chorų repertuarą lietuvių liaudies dainomis. Išgyvename ganėtinai sunkius laikus, tad įsinešti šviesos į savo širdis dabar ypatingai svarbu. O tai lengviausia padaryti dainuojant sau artimas melodijas ir tekstus. Šis kūrinys ir yra būtent apie tai – namus ir šviesą, kurios mums dažnai trūksta.“
Kodėl SABar versija ne smulkmena, o tikslus atsakymas į kasdienybę
Ypatingo dėmesio verta Vytauto Miškinio „5 sakralinių giesmelių“ versija SABar sudėčiai. Sprendimas parengti kūrinį nepilnam mišriam chorui (sopranai, altai ir baritonai) gimė ne „dėl įvairovės“. Jis tiesiogiai atliepia bažnyčių chorų vadovų realybę: dažnai trūksta vyrų balsų, ypač tenoro ir boso grupėse, todėl mišrios chorinės literatūros atlikimas tampa sudėtingas arba reikalauja nuolatinių perrašymų, transponavimų ir „išradingų“ sprendimų repeticijose.
SABar sudėtis šiuo atveju tampa tiltu tarp idealo ir realybės: muzika išlieka pilnavertė, o kolektyvas įtrauktas. Tai labai praktiškas, į bendruomenę orientuotas žingsnis, rodantis, kad natotekos plėtra gali būti ne abstraktus „papildymas“, o konkreti pagalba chorams.
Ką iš tiesų duoda nauji kūriniai?
Chorams ir chorvedžiams nauji kūriniai reiškia daugiau nei papildomą repertuaro eilutę. Tai – galimybė atsinaujinti. Naujų opusų atsiradimas praplečia programų tematiką, leidžia rengti koncertus su aiškesne dramaturgija, įtraukti šiuolaikinę lietuvišką muziką į šventes, konkursus, edukacines veiklas. Chorui svarbu jausti, kad jis dainuoja ne tik „tai, kas visada dainuojama“, bet ir tai, kas kuriama dabar. Kompozitoriams tai matomumas ir gyvas ryšys su atlikėjais. Chorinis kūrinys gyvena tada, kai skamba, kai pasiekia repeticijų sales, koncertus, bažnyčias, festivalius.
Legalus įsigijimas reiškia, kad kūrėjo darbas vertinamas teisingai ne tik moraline prasme, bet ir realiu atlygiu. Visuomenei tokie projektai grąžina chorinę muziką į kasdienį kultūrinį kvėpavimą. Kuo daugiau gyvos lietuviškos chorinės muzikos, tuo daugiau ji pasiekia klausytojų. Nuolat atsinaujinanti chorinė kultūra turi didesnę jėgą telkti bendruomenes – tiek miestų, tiek regionų.
Šis projektas kalba apie pagarbą: kūrėjui – už jo darbą, chorui – už jo pastangas, ir klausytojui – už teisę girdėti gyvą, šiuolaikinę, atsakingai kuriamą chorinę muziką. Kartu tai kvietimas visiems rinktis legaliai, dainuoti drąsiai ir pildyti Lietuvos chorinę natoteką ne tik dokumentais, bet ir skambesiu.
Kūrinius galima įsigyti Lietuvos chorų sąjungos svetainėje paspaudus skiltį „El. parduotuvė“.