Atminimo šviesa Gražinai Vaišnoraitei (1931.04.05.- 2016.05.19) – Lietuvos žemės ūkio ministerijos choro “Dobilas“ įkūrėjai ir ilgametei vadovei 90-osioms gimimo ir 5-osioms mirties metinėms paminėti.

Dangaus pasiuntiniai nusinešė atminties kloduose užrakintą jos praeitį, meilę muzikai, gyvenimui, o mums liko tik nuoširdi pagarba ir prisiminimai, tačiau gręždamiesi praeitin išvystame patirtus stipresnius išgyvenimus dar spalvingesnius, dar brangesnius…

G. Vaišnoraitė – vienintelė moteris Lietuvoje savo įkurtam, mišriam chorui be pertraukos sėkmingai vadovavo 50 metų. Pirmasis kolektyvo koncertas įvyko 1966 m. kovo 1 d. Žemės ūkio ministerijos senojoje salėje. 1971 m. chorui buvo suteiktas pavyzdinio kolektyvo „Dobilas“ vardas. Šiandien visagalis laikas šiam chorui baigia skaičiuoti 55-uosius kūrybinės veiklos metus. Gal tai likimas, laiminga žvaigždė ar didelis choro vadovų nuopelnas, kad šis stabilus, skaitlingas (40-50) dainos mylėtojų būrys muzikuoja „namuose“ – Žemės ūkio ministerijos patalpose.

2016 m. balandį choro įkūrėja ir meno vadovė sutiko 85 m. asmeninį jubiliejų, sunkiai sirgdama paskutinį kartą dirigavo „savo“ kolektyvui koncerte pažymėdama choro kūrybinės veiklos penkių dešimčių sukaktį. Netrukus, gegužės mėnesį, suskambo atsisveikinimo varpai, su liūdesiu teko tarti amžiną „sudie“.

G. Vaišnoraitės muzikinės karjeros pradžia – netradicinė. Taip jau nutinka, kad žmonės gyvenime kartais pasirenka ne tą kelią, kur širdis nurodo. Vadovė jaunystėje taip pat buvo „pasiklydusi”: Žemės ūkio akademijoje (dabar Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija) baigė agronomijos mokslus, paskui 1956-1965 m. dirbo Žemdirbystės moksliniam tyrimo institute, rengė mokslinį darbą, nors jo taip ir nebaigė. Muzika ją viliojo tiek studijų metais, tiek dirbant institute. Ten vadovavo saviveikliniams kolektyvams. Reikėjo dešimties metų, kad ateitų suvokimas ir ilgai brandintos mintys virstų tikrove – susieti savo gyvenimą tik su muzika. „Laimingas tas, kuris paklūsta širdžiai“… (O. Rodenas).

Kaip gerai, kad ji stabtelėjo mokslinio darbo sūkuryje Žemdirbystės moksliniam tyrimo institute ir išgirdusi savo širdies balsą pasuko į muzikos pasaulį. Dirbdama pradėjo neakivaizdiniu būdu mokytis chorinio dirigavimo J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabar Vilniaus Juozo Tallat – Kelpšos konservatorija, dėst. L. Ragaišis) ir įgijo choro dirigentės specialybę. 1965 -1969 m. choro dirigavimo studijas neakivaizdiniu būdu tęsė Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija, dėst. H. Perelšteinas). Baigusi muzikos studijas tapo puikia chorinio dirigavimo specialiste, subūrė kolektyvą, suteikė jam ir visiems aplink ją esantiems daug gražaus ir reikšmingo. „Viskas, kas aplink mane, išnyksta, kai padarau bent dalelę to, kas vadinama muzika“ – toks buvo Gražinos Vaišnoraitės gyvenimo credo. Šie žodžiai pasitinka apsilankius jos poilsio vietą Vilniuje Rokantiškių kapinėse.

Ne žodžiai, o nuveikti darbai – vadovės gyvenimo tęstinumo garantija. Prabėgę ilgi bendravimo metai kolektyvui dovanojo turiningą muzikinį gyvenimą. Kiekvienoje repeticijoje net ir žinomame kūrinyje atrasdavome kažką nežinomo, naujo. Kantriai mokė mus muzikinio rašto, solfedžio, taisyklingo dainavimo. Vadovė padėjo sėkmingai įveikti sudėtingas chorinių kūrinių partitūras, tarp jų ir Lietuvos kompozitorių sukurtas. Dirigentės akių žvilgsnis, rankų kalba, mostai buvo labai išraiškingi, aiškūs, suprantami. Ji mokėjo išgirsti, suprasti, ką kompozitorius norėjo atskleisti, ir tai perteikti choristams, o koncertuose ir klausytojams. Jos talentas, intuicija, reiklumas, profesionalumas suteikė daugeliui net ir sunkiau mums suprantamų kūrinių nepaprastos įtaigos. Dirigavimas rodė muzikinę kūrybinę brandą. Atminty – šventas atsidavimas darbui, darbštumas, punktualumas, naujų kūrinių ieškojimas, jų sklaida, drąsa pasakyti savo nuomonę, tiesiai, laisvai, be baimės, jos teisingas požiūris į darbą… …Ir tik ji sugebėjo iškepti originalius, įmantrius, saldžius kepinius, jais pasidalinti choro bendrystės šventėse!

„Dobilo“ muzikinis kelias liudija repertuaro įvairovę ir gausą. Choras įrašė į plokštelę G.F. Hendelio oratorijos „Apie džiaugsmą, liūdesį ir santūrumą“ chorus, į kasetę – J. Haidno „Mišios šv. Mikalojaus garbei“, smulkesnės formos kūrinius. Kompaktiniuose diskuose skamba Th. Dubois oratorija „Septyni Kristaus žodžiai“, G.Pergolesi „Magnificat“. Choro repertuare – F. Listo oratorijos „Legenda apie šv. Elžbietą“ vokiečių kalba antroji dalis su penkiais solistais, nuotaikingi chorai iš C.Zellerio operetės „Paukščių pardavėjas“, fragmentas iš J. Offenbacho fantastinės operos „Hofmano istorijos“ su choro solistais ir daug kitų kūrinių. Lietuvių liaudies ir pasaulio tautų dainų interpretacijos, šiuolaikinės klasikinės ir sakralinės muzikos stambios ir smulkios formos kūriniai, pritariant fortepijonui ir vargonams, turtino choro koncertines išvykas į daugelį šalių. O būta jų labai daug. O ar galima pamiršti choro pasirodymus įvairių Lietuvos miestų ir miestelių bažnyčiose, mokyklose, sukakčių minėjimuose, daugelyje didesnių ir mažesnių renginių įvairių įmonių kultūros namuose ar įstaigų koncertinėse erdvėse? Jų buvo keli šimtai kartu su žinomais operos solistais. Nepaisant kūrinių įvairumo koncertuose nuskambėdavo vientisa mintis. Ne kartą koncertuota Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, Vilniaus Arkikatedroje bazilikoje. Mūsų kolektyvo širdžių rauda aidėjo ir 1991-tų sausio 14-tą Sporto rūmuose Sausio 13-osios žuvusiesiems.

Vadovė kolektyvą parengė visoms respublikinėms dainų šventėms, 1990 m. Lietuvos tautinei dainų šventei, 1994 m. I-ai ir 1998 m. II-ai Pasaulio lietuvių dainų šventėms, įvairiems festivaliams, konkursams. Kolektyvo muzikinei veiklai skirtas filmas „Mes – „Dobilas“.

Gražina Vaišnoraitė ne kartą įvertinta padėkomis, 1980 m. jai suteiktas Lietuvos nusipelniusios kultūros švietimo darbuotojos garbės vardas. 1994 m. apdovanota kaip I Pasaulio lietuvių dainų šventės dirigentė. 2007 m. vasario 16 d. Prezidento dekretu apdovanota medaliu „Už nuopelnus Lietuvai“ (nuotr.).

Mes, dobiliečiai, išgyvename iš naujo choro vadovės buvimą kartu, kupinomis dėkingumo širdimis dėkodami likimui dovanojusiam nuostabią, intelektualią muzikinio pasaulio asmenybę, kuri penkis dešimtmečius mokė mus ne tik ansamblinio dainavimo subtilybių, bet ir tikro meninio suvokimo, tikro meninio grožio pajautos.

…Dabar jau šviečiate iš aukštybių darbų prasme, šilta sielos spalva. O mums lai atminties versmė gyva išsaugos tai, kas gera, šventa. Lai ateitis dosnia ranka palaimins rytdieną …

Parengė ilgametė choristė, agrarinių mokslų dr. Irena Lamsodienė

Literatūra:

V. Juodpusis. Gražus „Dobilo“ jubiliejus. Tai buvo… Muzikinės kultūros atspindžiai. 270 -272 psl. Lietuvos muzikų rėmimo fondas, Vilnius 2008.
V. Juodpusis. Pasišventėlė chorinei dainai Gražina Vaišnoraitė. Žmogus – amžininkas. http:www respublikos vertybės .lt 2014.12.04.
I. Dubovičienė. Mieliausia – daugiabalsė, daugiaveidė šeima. Valstiečių laikraštis 2006.04.01 nr. 26.
L. Dumbliauskaitė. Muzikos galia. Recenzija skirta choro „Dobilas“ 50-čio koncertui ir muzikinei veiklai įvertinti. 2016.04.23.
1996 -2021 m. choro „Dobilas“ metraštis.
Choras.lt straipsniai: LŽŪM „Dobilas“ (2011.07.13), „Dobilas“ Marijampolės festivalyje „Džiūgaukim…Aleliuja“-2013 (2013. 04.22)