LINA DUMBLIAUSKAITĖ – JUKONIENĖ
Virš Kauno Dainų slėnio nuaidėjo pirmieji Jubiliejinės akordai. Birželio 29 d. kauniečiai davė pradžią Šimtmečio dainų šventės renginiams, atvesiantiems į kulminaciją Vilniaus Vingio parke. Ši Kauno dainų šventė tarsi koks kosmoso kamertonas uždavė dvasinį toną tolimesnei didžios šventės eigai. Su tokia prasminga pradžia atkeliausime iki visuotinio Tautos Giesmės giedojimo.
Nesirengiu rašyti Kauno dainų šventės recenzijos, ar kitokios apžvalgos. Noriu tik pasidalinti pirmuoju spontanišku įspūdžiu, inspiruotu emocinio poveikio. Daug nefilosofuojant. Nes, kuo daugiau galvoji, dažniausiai nieko gero neprigalvoji. O pirmasis įspūdis taip ir lieka tas tikrasis, nepamirštamas.
Laukdami Šimtojo Lietuvos dainų šventės gimtadienio, slapta širdyje tikėjomės, ar tikrai Jubiliejinė atlieps Pirmosios dainų šventės dvasią, ar tikrai ji pasirodys verta tų, kurie prieš šimtą metų rengė šventę, svajodami IŠDAINUOTI LAISVĘ? Ar tikrai Jubiliejinė atlieps Pirmosios dainų šventės lūkesčius, įkvėpdama tolesniems darbams?
Nuskambėjus Kauno dainų šventei, galime sakyti, kad lūkesčiai išsipildė su kaupu. Kauniečiai nebūtų kauniečiai, jeigu savo širdyse nebūtų išlaikę Laikinosios sostinės dvasios. O tuo pačiu ir Pirmosios dainų šventės dvasios. Didžiąją dalį šventės programos sudarė kūriniai iš „anų laikų“. Darnus chorų skambėjimas tarsi nukėlė į 1924 m. Kauną. Šokėjai taip pat parodė, kas buvo geriausio „anoje“ Lietuvoje. Šventę praturtino prasmingas buvusių, o ir neseniai išėjusių choro meno „darbininkų“ prisiminimas. Jie lyg ir buvo pakviesti: „ Ateikite, dainuosime kartu“. Neturiu tikslo gilintis į detales, tačiau akivaizdu, kad Kauno dainų šventės forma ir turinys neabejotinai įtikinamai atliepė Lietuvos nueitą šimtmečio kultūrinio darbo kelią. O keletas „šiuolaikinių“ intarpėlių negadino visumos. Juk dainininkams reikėjo mažumėlę „pasistumdyti“ stovint scenoje 3 valandas.
Kauno miesto dainų šventė pasižymėjo ne tik skoningu choro meno „vartojimu“. Ji atskleidė žymiai daugiau. Kauniečiai savo darbu parodė, jog šalia virkaujančios ir dejuojančios Lietuvos, yra KURIANTI LIETUVA. Kūrybos kelias nėra lengvas. Jis, kaip žinia, dažnai būna duobėtas ir akmenuotas. Bet, kas gi, jeigu ne KURIANTI LIETUVA davė mums tai, ką šiandien turime? O ir mano gimtasis Kaunas yra ne tik Žalgirio arena. Kaunas gyvas Laikinosios sostinės dvasia. Tiesa, jų yra mažuma. Bet, kaip sakoma, ir mažas kupstas didelį vežimą verčia. Negali nesižavėti Laikinosios sostinės publika, „aptūpusia“ visas įmanomai laisvas Dainų slėnio vieteles. Ar ne KURIANČIOS LIETUVOS dvasia čia juos atvedė?
Dabar siūlau atsipalaiduoti ir pamedituoti. Užmerkime akis ir pamatykime Pirmosios dainų šventės dirigentų, dalyvių, žuvusių už Tėvynę plevenančias vėleles. Ar matote, kaip tos vėlelės džiūgauja, matydamos sodriai sudygusią jų pasėtą sėklą, miškais ir pievomis sužaliavusią mūsų Tėvynę Lietuvą. Jos tikrai gali džiaugtis, kad jų triūsas nenuėjo veltui. Mūsų pievos ir miškai žaliuoja, o juose skamba lietuviška daina. Kauno miesto dainų šventės rengėjai ir dalyviai sėkmingai sugavo ir paleido po Lietuvą plasnoti Pirmosios dainų šventės, tuo pačiu ir tautos DVASIĄ.
Vytautas Didysis pranašavo: „ Kol bus gyvas nors vienas lietuvis…“, užbaikime šią mintį kiekvienas pagal savo supratimą.
Ačiū Kauno dainų šventei už pažadintą LIETUVOS DVASIĄ!
O dabar laukime kitų JUBILIEJINĖS renginių…
Vitalijos Fokienės nuotr.