Diskusijos apie valstybės atsparumą, penktąsias kolonas, informacinius karus bei demokratijos iššūkius vis dažniau paliečia ir kultūros lauką. Tai suprantama – kultūra iš tiesų yra neatsiejama visuomenės savivokos dalis. Ji gali vienyti, ugdyti, telkti ir įgalinti. Tačiau šiuo metu viešojoje erdvėje vis dažniau skamba mintys, jog kultūra turėtų būti suprasta kaip gynybos politikos dalis – lyg simbolinis ginklas, kuris saugo nuo išorės ir vidaus grėsmių. Toks požiūris gali atrodyti patrauklus ir net mobilizuojantis, tačiau slepia pavojingą paprastinimą. Kultūra nėra nei propagandos įrankis, nei patogus valstybės gynybos aparatas. Ji yra daug daugiau – ir būtent todėl tokia svarbi.
Pirmiausia verta pripažinti: idėja, kad kultūra stiprina demokratiją, pilietiškumą ir kritinį mąstymą – teisinga. Tačiau pavojus slypi ten, kur kultūra imama suvokti tik per šią „funkcinę“ prizmę. Kai sakoma, kad „kultūra turi būti valstybės atsparumo dalis“, būtina paklausti – kokia ta kultūra? Kas ją kuria? Ar kalbame apie visos visuomenės kultūrinę įvairovę, ar tik apie tą jos dalį, kuri patogi valdžiai?
Dažnai deklaruojamas kultūros „horizontalumas“ vis dar dažnai reiškia centralizaciją – didžiuosius nacionalinius kultūros centrus, reprezentacinius projektus, prestižinius festivalius. Tačiau tikrasis kultūros atsparumas gimsta ne ministerijų koridoriuose, o vietos bendruomenėse, mokyklose, bibliotekose, nepriklausomų kūrėjų dirbtuvėse.
Kultūra yra laisvės sfera – ir tik joje ji iš tiesų įgyja galią priešintis. Laisvė reiškia teisę kritikuoti, provokuoti, kelti nepatogius klausimus. Tačiau kai kultūra tampa politikos „instrumentu“, rizikuojame ją paversti tuščiu simboliu – lozungais apie tautiškumą ar vienybę, kurie iš tiesų maskuoja kontrolę.
Valstybės noras stiprinti kultūrą neturėtų reikšti bandymo ją įdarbinti. Kai iš menininkų tikimasi „atsakingo patriotizmo“, „teisingų temų“, „vienijančių naratyvų“ – tai ne parama, o spaudimas. Demokratijos stiprybė slypi ne vienodume, o gebėjime išlaikyti daugiabalsiškumą. Ir kultūra šioje demokratijoje – ne ginklas, o veidrodis. Kartais nelabai patogus.
Kalbėdami apie atsparumą, pirmiausia turime pažvelgti į kasdienę kultūros politiką: ar regionų kultūros centrams pakanka resursų vykdyti savo misiją, o ne tik „optimizuoti veiklas“; ar jauni menininkai Lietuvoje gali pragyventi iš kūrybos, ar vis dar priklauso nuo projektinių lėšų; ar kultūros darbuotojai jaučiasi gerbiami kaip švietėjai, bendruomenių telkėjai, o ne vien „renginių organizatoriai“?
Atsparumas gimsta ten, kur kultūra yra gyva, atvira ir įtraukianti. Kai į kultūros politiką įtraukiami regionai, mažumos, nepriklausomi kūrėjai. Kai kultūra nėra nuleidžiama iš viršaus, o auga iš apačios – per vietines iniciatyvas, kūrybines dirbtuves, bendruomeninius projektus. Tik tokia kultūra gali ugdyti kritinį mąstymą, empatiją, dialogą.
Dažnai sakoma, kad kultūra yra priešnuodis dezinformacijai. Taip, bet ne todėl, kad ji skelbia „teisingą“ žinią. O todėl, kad ji moko mąstyti, kelti klausimus, analizuoti, nesutikti. Tai yra kultūros galia – ne indoktrinuoti, o išlaisvinti.
Todėl turime būti ypač atsargūs, kai kultūra imama laikyti saugumo strategijos dalimi. Saugumas ir kultūra dažnai remiasi priešingomis logikomis: vienas siekia kontrolės, kita – laisvės. Saugumo modeliai grindžiami grėsmių prognozėmis, atsako mechanizmais ir centralizacija. Kultūra gi – nepastovi, kūrybinga, neprognozuojama. Ir būtent dėl to – nepamainoma.
Taip, finansavimas būtinas. ES diskusijos apie kultūrai skirtinus 2 proc. bendro biudžeto – ambicingos ir sveikintinos. Tačiau finansavimas neturi būti mainai „pinigai už lojalumą“. Reikia kurti ilgalaikę, patikimą ir decentralizuotą paramos sistemą, kuri leistų augti visiems – ne tik tiems, kurie kuria „vieningą naratyvą“.
Pasitikėjimas – svarbiausia investicija. Kultūrai reikia ne tik eurų, bet ir laisvės. Valdžia, kuri pasitiki kūrėjais net tada, kai jie kritikuoja, iš tiesų rodo brandą. Nes tik tokia kultūra – kritiška, nepriklausoma, įvairi – gali atlaikyti ne tik informacines atakas, bet ir kasdienį visuomenės susvetimėjimą.
Turime pasirinkti: ar norime kultūros, kurią saugome kaip eksponatą muziejuje – tvarkingą, reprezentatyvią, bet be gyvybės, ar renkamės kultūrą kaip gyvą organizmą – su visais jos prieštaravimais, įvairove, spontaniškumu?
Jei pasirinksime pastarąją, turėsime kultūrą, kuri ne tik puošia valstybę, bet ir ją augina. Ne tik palaiko demokratiją, bet ir ją keičia. Ir galiausiai – ne tik padeda gintis, bet ir iš tiesų leidžia būti laisviems.
Todėl kviečiu visą kultūros bendruomenę ir ją palaikančius bendraminčius atsišaukti į mano kvietimą ir susiburti gegužės 14-ąją – Pilietinio pasipriešinimo dieną – 13 val. Seimo lankytojų centre (Gedimino pr. 60, Vilnius), kur mano organizuojamame forume „Kultūra – kaip strateginis išteklius grėsmės akivaizdoje“ pasitarsime ir nutarsime, kaip ir kuo galime prisidėti prie šalies gynybos poreikių. Maloniai kviečiu savo mintimis gyvai pasidalinti ir Kultūros ministrą, kuriam, sprendžiant iš jo reguliariai publikuojamų straipsnių kultūros politikos tema, labai reikia palaikymo, kurio, deja, nesulaukia iš savo paties atstovaujamos vyriausybės.
Vytautas Juozapaitis
Seimo Kultūros komiteto pirmininko pavaduotojas
Seimo TS-LKD frakcijos narys
Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas