Dr. Lina DUMBLIAUSKAITĖ – JUKONIENĖ
Dainų šventės žygis per Lietuvą įgauna pagreitį. Jau aplankytas ne vienas rajonas. Dainų šventė, anot gyvojo klasiko – šimtametė mergaitė – sėkmingai žygiuoja į savo garbę. Žmonės dainuoja, šokia, groja, parodydami visa, ką turi gražiausio. Belieka laukti, kol Vilniuje patvins mūsų tautos dvasinės kūrybos upė. Bet, kaip visada, kas nors atsitinka ne taip…
Štai ir dabar – viešojoje erdvėje pasirodo samprotavimai apie dainų švenčių „priešus“. Tie dalykai, apie kuriuos rašoma, jau buvo benueiną į praeitį. Gal daugelis ir pamiršo, arba ir visai nesidomėjo. Prisiminta kai kurių filosofų ne itin malonus požiūris į dainų šventes. Dar blogiau – jie nesilankantys dainų švenčių renginiuose. Kokia tragedija… Neabejotina, ginantys dainų švenčių garbę yra skatinami gerų intencijų. Bet nori nenori su tomis geromis intencijomis vėl prakrapštė beužgyjantį šašą ir paskleidė negerą kvapą. Būtų viskas puiku, jeigu tie „kvaili“ ir nesusipratę filosofai negadintų nuostabaus dainų švenčių paveikslo. Atnaujinus buvusį šaršalą, kaip bebūtų keista, „šaukštas deguto“ atsidūrė kitoje statinėje… Tik negali suprasti, kam to reikėjo prieš pat Jubiliejinę dainų šventę?
Keista situacija Lietuvoje. Dainų šventės tema tampa tabu. Kaip kokia šventoji karvė, kurios negalima liesti. Formuojamas kažkoks dainų švenčių kultas. Kai tik bandoma vertinti platesniame kontekste ir kritiškai, sukyla riteriai ir puola ginti dainų šventės garbę. Kaip kokie donkichotai savąją Dulsinėją.
O juk nebuvo sovietmečiu viskas labai gerai ir rožėmis klota. Jeigu filosofai pabando visuomenės gyvenimo reiškinius aprėpti platesniame kontekste, į kuriuos muzikantai ne visada gilinasi, dar nereiškia, kad filosofai kvailiai ar kenkėjai. Polemika tarp filosofo ir muzikanto yra bergždžia. Nes jų „svorio kategorijos“ labai jau nelygios. Čia kaip bokso ringe – kova negali būti lygiavertė. Manyčiau, mums muzikantams koją pakiša nenoras ar negebėjimas matyti toliau savo „daržo. Tada ir prasideda smulkmeniški ginčai. O neretai ir pyktis oponento adresu. Prisimenu, kai prieš kokį gerą dešimtmetį pabandžiau paprieštarauti teiginiui, jog pirmoji sovietinė 1946 m. dainų šventė buvo Lietuvos dainų švenčių tradicijų tęsėja. Kad pasipylė į mane akmenų kruša…Buvau apmėtyta kaip Biblijos paleistuvė. Žinant, kas Lietuvoje dėjosi 1946 m., sunku būtų tą susibūrimą pavadinti ŠVENTE. Tai labiau primena puotą maro metu. Giedojom padėkos himnus „išvaduotojui“? Giedojom. Buvome priversti? Buvome. Kitas dalykas, kad kaip ir kiekvieną gyvą padarą, mus gelbėjo IŠLIKIMO INSTINKTAS. Tad būkim biedni, bet teisingi… Viskas buvo nuleidžiama „iš viršaus“. O juk dainų šventė turi prasmę, kai kyla „iš apačios“. Iš tautos dvasios gelmių. Kokia ir buvo pirmoji dainų šventė.
Praėjus daugiau kaip trisdešimčiai metų vis dar girdime padejavimus, kad tada (sovietmečiu) chorų buvo daugiau, visus išlaikė valstybė. Jaunajai kartai noriu priminti: tada beveik kiekvienas kolchozas ar fabrikas turėjo chorą. Choro vadovas būdavo „apiformintas“ brigadininku, cecho meistru ar dar kuo kitu. Kad galėtų mokėti vadovui atlyginimą už darbą. Žmonės pavargę nuo darbų, neretai buvo varu varomi į chorą. Ar jūs norėtumėt taip dirbti? O apie „soclenktynes“ tegul jums papasakoja jūsų tėvai ar seneliai.
Dabar galime pasidžiaugti, kad chorų gal ir mažiau, bet jų kokybė visai kita. Net ir mėgėjų chorai artėja prie profesionalų. O kaip išaugo jaunieji dirigentai. Tikri profesionalai. Jų jau nesinori vadinti chorvedžiais. Jie tikri choro dirigentai.
Pabaigai – nei juokais, nei rimtai: nors filosofai yra „kvaili“, o muzikantai „protingi“, tikėkime, jog Jubiliejinė dainų šventė Vilniuje bus turininga ir prasminga. O šimtametė mergaitė atsiskleis visu gražumu. Pasaulyje vykstant negeriems dalykams, kai žmonijos ateitis labai miglota, dėkokime Aukščiausiajam, kad galime laisvai gyventi ir kurti. Kol tautos Gyvybės medis įleidęs giliai šaknis maitins gyvybės syvais ateinančias kartas, dainų šventėms pavojus negresia.