Dr. LINA DUMBLIAUSKAITĖ JUKONIENĖ
Gyvename ČIURLIONIO jubiliejiniais metais. Agresyviojo ateizmo laikais Čiurlionis buvo pavojingas kaip „supuvusios“ kapitalistinės ideologijos apraiška. Dabar Čiurlionis pamažu „užkariauja“ pasaulį. Jo palikimas vis giliau smelkiasi į žmonių sąmonę. Įvyko stebuklas. Pradėsiu iš toliau.
Sklando ne tai legenda, ne tai mitas apie seniai, seniai Žemės planetoje gyvenusią TITANŲ civilizaciją. Ši civilizacija gyvavusi prieš daug tūkstančių, o gal milijonus metų. Vėlesnės civilizacijos juos vadino milžinais. Tai buvo aukštos kultūros, aukštaūgiai (iki 5m.) žmonės. Ši civilizacija buvo negausi, pamažu išnyko, kaip ir kitos civilizacijos gyvenę iki mūsų. Daug kas nebetiki šiuo mitu. Bet atsiranda koks „kvaištelėjęs“ tyrinėtojas, ieškantis Titanų civilizacijos buvimo įrodymų. Kol nėra mokslinių įrodymų, šį bei tą galime rasti ezoterinėje literatūroje. Užkietėjęs materialistas pasakys: pais-ta-lai. Bet neskubėkime daryti išvadų. Ezoterika yra ne žinojimo, bet tikėjimo sritis. Jeigu tikime žmogaus amžinosios sielos nemirtingumu, nieko nėra negalimo. Gal iš tikro žmogaus siela keliauja kosmoso platybėmis erdvėje ir laike? Bet, kuo čia dėtas Čiurlionis? Ogi dėtas tuo…
Vienoje ezoterinėje knygoje aptikau įdomių, šiuolaikiniam žmogui sunkiai suvokiamų dalykų. Įdomiausia tai, kad kai kurie buvę titanai atgimė mūsų civilizacijoje. Štai jų vardai: Mikelandželas Buonarotis (Michelangelo), da Vinčis ( Leonardo da Vinci), Bethovenas ( Ludwig van Beethoven), Gėtė ( Johann Wolfgang von Goethe). Juk jie savo kūryba tikri titanai. Buvau pritrenkta iš nuostabos, kai šioje „kompanijoje“ perskaičiau MIKALOJAUS KONSTANTINO ČIURLIONIO vardą. Argi ne stebuklas? Mažyčiame Žemės planetos taškelyje, kuris vadinasi Lietuva, atgimė TITANAS!!! Pripažinkime, sunku patikėti. Bet kita vertus… Kai bandome aprėpti Čiurlionio kūrybinį palikimą (dailė, muzika, literatūra), atsiremiame į Jo titaniškumą. Buvęs fiziškai trapus, silpnos sveikatos, trumpai gyvenęs žemėje, Čiurlionis paliko neišsemiamus lobius, kur nematyt nei pradžios, nei pabaigos.
Prisimenu studijų metus tuometinėje konservatorijoje (dabar LMTA). Lietuvių muzikos istorijos kursą mums skaitė profesorė Jadvyga Čiurlionytė. Jauniausioji Čiurlionio sesuo. Švytinčiomis akimis profesorė pasakojo apie savo brolį Kastuką. Prisiminusi vaikystę, profesorė pasakojo, kaip grįžęs atostogų iš Varšuvos ar Leipcigo, Kastukas noriai leisdavosi į žaidimus su vaikais. Čiurlionis kaip magnetas traukė ne tik savo jaunesniuosius mažylius, bet ir kaimynų vaikus. Vaikams patiko tie keisti, ypatingi, „čiurlioniški“ žaidimai. Iš to, ką profesorė pasakojo, galima spėti Čiurlionį turėjus įtaigos galią, aiškiaregystės dovaną. Vaikai džiūgaudavo, kai Kastukas be jokio vargo surasdavo jų paslėptus daiktus, įdėmiai pažiūrėjęs į akis. Savo mintimis priversdavo eiti ten, ar ten. Bet po vieno „triuko“ bažnyčioje, pasibaigusio netikėtai pačiam Kastukui, Čiurlionis užsisklendė savyje, visą dieną su niekuo nekalbėjo, nebendravo, nieko nevalgė. Ir daugiau tokių „žaidimų“ nežaidė. Nors vaikai maldaute maldavo.
Gal iš tikro Čiurlionis turėjo įtaigos galią, aiškiaregio dovaną, skaitė žmonių mintis… Būdama „tarybinė pedagogė“, profesorė negalėjo leistis į „mistinius“ pasakojimus apie brolio asmenį.
Kalbėdama apie Čiurlionio kūrybą, profesorė pabrėžė: ČIURLIONIS TURĖJO ABSOLIUČIĄ KLAUSĄ IR ABSOLIUTŲ REGĖJIMĄ. Tada būdami studentai, niekaip negalėjome „iššifruoti‘, kas gi tas absoliutus regėjimas. Kas yra absoliuti klausa lyg ir žinome. Nors… kai dabar pagalvoju, Čiurlionio absoliuti klausa taip pat buvo kai kas daugiau, nei tikslus muzikinio garso girdėjimas. Čiurlionio poema „Miške“ – gal ne tik miško ošimas, paslaptingi gamtos šnabždesiai? Gal būt Čiurlionis girdėjo Kūrėjo alsavimą? O poema „Jūra“, kur prabyla stichijos… Gal Titanui duota girdėti DVASIOS ausimis?.. Gal tai ir yra Čiurlionio absoliutaus girdėjimo paslaptis? Susiliejęs su dzūkų liaudies daina, Čiurlionis girdėjo amžių kalbą?
Žiūrime į Čiurlionio paveikslus, sonatų ciklus, Karalių pasaką, Pasaulio sutvėrimą… Grožimės jais ir susimąstome… Iš kur visa tai? Dažnas dar paklausia: ką „vaizduoja“? Čiurlionis nieko „nevaizdavo“, neprigalvojo ir neprifantazavo. Paveiksluose jis įkūnijo tai, ką matė. Matė savo DVASIOS akimis ir parodė mums pasaulius, kurių mes paprasti mirtingieji neįstengiame matyti. Čiurlionio absoliutus regėjimas, apie kurį kalbėjo profesorė, atskleidė mums anapusinių pasaulių paslaptį. O juk galėjome tų pasaulių nepamatyti, kai Čiurlionio paveikslai buvo pasmerkti sunaikinimui. Valerija Čiurlionytė Karužienė surankiojo iš visur brolio palikimą. Vežė net iš tuometinio Leningrado, kad išsaugotų brolio palikimą. Ir išsaugojo. Nors Čiurlionio paveikslai „nevaizduoja“ nei traktorių, nei kombainų, nei to, kad „menas priklauso liaudžiai“… Vis dėlto jie pasakoja mums nesibaigiančią KARALIŲ PASAKĄ…
Prisimenu, kai mus, mokinukus, Valerija Čiurlionytė Karužienė, pavedžiojusi po muziejų, paskaitė Čiurlionio literatūrinį vaizdelį. Jis vadinosi ŽALIA VARSA. Kaip dabar suprantu, šiame kūrinėlyje Čiurlionis atvėrė žmogaus AMŽINOSIOS KELIONĖS paslaptį. Ir mūsų dvasinio gyvenimo begalybę. Čiurlionis ne šiaip Genijus. Jis buvo PAŠAUKTAS į Žemę, į Lietuvą su tam tikra misija. Čiurlionio dailė, muzika, literatūra… Ar mes eiliniai mirtingieji pajėgsime praverti nors mažą plyšelį į paslaptingąjį Titano pasaulį? Kažkuris iš Didžiųjų yra pasakęs: tik genijus gali suprasti genijų. Mums turėtų pakakti ir to, kad Čiurlionis paliko raktą nuo Amžinybės vartų…
Ar Čiurlionis Titanas, kiekvieno valia spręsti savaip…
Kukli pastabėlė. Viešumoje skaitome ir girdime epitetus: įžymus(i), legendinis(ė), charizmatiškas(a). O kai jau labai, labai, tada sušunkama: „kosmosas“ ! Jeigu Čiurlionis gyventų mūsų dienomis, ar surastų vietą tarp tų visų „legendinių“…