Pats vasaros žydėjimas – ilga vasaros diena sklidina šviesos, žolynai šviečia vasarai kelią, kur tik pasisuksi – visur stulbinantis spalvų ir atspalvių gražumas… Vilniaus „Dobilas“ (vad. Ignas Garla, chormeisteris Domininkas Ramašauskas, akompaniatorė Vilma Pečiukonytė) skuba į Visaginą, į šventinį Valstybės dienos minėjimą.
Liepos 6-oji – tai ne tik prieš septynis šimtmečius vykusio kunigaikščio Mindaugo karūnavimo karaliumi minėjimas – istorinis mūsų valstybės gimtadienis, bet ir visų pasklidusių po pasaulį lietuvių bendrystės, meilės tėvynei, giedant Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“, vienybės išraiška. Tai diena, kurioje nebelieka sienų, atstumų ar laiko juostų, kai vienu metu milijonai lietuvių susirinkę vienybės sambūrin taria tuos pačius brangius žodžius.
Valstybės dienos paminėjimui Visagino kultūros centras ir Visagino savivaldybė paruošė turiningą šventinę programą, kvietė visus prisiminti tautos istorines šaknis, patirti malonius dvasinius išgyvenimus, bendrystės jausmą per muziką, buvimą kartu. Džiugu buvo girdėti gana išsamų „Dobilo “ pristatymą visaginiečiams – renginių organizatorė Karolina Petrovskaja pasakojo apie choro koncertinę veiklą, muzikinį gyvenimą. Sveikinimo žodį šia proga tarė Visagino savivaldybės meras Erlandas Galaguz.
Renginys prasidėjo neoficialiu chorinės bendruomenės himnu – „Kur giria žaliuoja“ (muzika Juozo Gudavičiaus, žodžiai Jono Vanagaičio). Ši iškilminga, iš Klaipėdos krašto kilusi giesmė ir malda už tėvynę kviečia visus giedoti draugėn įvairiais balsais. Subtiliai ir aiškiai išreiškiama meilė Lietuvai, jos didybei vyrų balsais, švelniai lyriškai šalies gamtą apdainuoja moterys. Žinotina, kad šio kūrinio žodžių autorystės kelias istorijos verpetuose kėlė daug diskusijų, buvo ilgas, vingiuotas ir labai painus. Įsimintinų patirčių, malonių prisiminimų suteikė lietuviško dokumentinio filmo „Šventė“ peržiūra apie praėjusią 100-mečio dainų šventę „Kad giria žaliuotų“, kurioje skambėjo ir dobiliečių balsai. Dainų šventėse kolektyvas dalyvauja nuo įsikūrimo, t.y nuo 1966 metų.
Atėjus iškilmingai valandai kartu su į renginį susirinkusia Visagino bendruomene, su visais Lietuvos miestų, miestelių gyventojų balsais ir mintimis, pasaulio lietuviais giedojome „Tautišką giesmę“ – tautinio vienybės jausmo simbolį. Ta nematoma jungtis skambant balsams išjudina, provokuoja, įkvepia, perkelia į kitą realybę, jos aidas nuvilnija per visą pasaulį. Tai mūsų ryšys, Mūsų laisvė. Mūsų pažadas būti vieningiems ir vertiems savo istorijos.
Nuskambėjus „Tautiškai giesmei“, tęsėme koncertą. Programoje – įvairių kompozitorių kūriniai apie gimtinę, meilę tėvynei. Daugiau kaip prieš šimtą metų gyvenusio Mažosios Lietuvos šviesuolio Vilhelmo Storostos (Vydūno) dainos „Lietuva brangi šalele“ tekstas – apie Lietuvos gamtą, tėvų namus – skamba kaip giesmė, malda, priesaika, ir tinka kiekvienam iš mūsų ir šiandien. Nuolat koncertuose skambančioje tautinio atgimimo (XIX – XX a.) idėjų simboliu vadinamo Juozo Naujalio „Už Raseinių, ant Dubysos“ dainoje-giesmėje jautėme kažką maironiško, kūrinyje – pagarba mūsų brangiai šaliai, jos grožiui, susirūpinimas jos ateitimi.
Juozo Tallat-Kelpšos „Tris dienas“ ir M. K. Čiurlionio aranžuotoje lietuvių l. dainoje „Ant kalno gluosnys“ išlikęs liaudies melodijų autentiškumas, Čiurlioniška dvasia. Prof. Viktorija Daujotytė – Pakerienė (lietuvių literatūros tyrinėtoja) rašo: „Čiurlionio dainos – aidintis laikas… Muzikos akimirkos, į kurias atplūsta dainuojantys lietuvių amžiai. Atgimsta viltis, kad senąsias dainas dainuos ir ainiai“.
Klausytojai buvo dėmesingi choro vyrams, kurie nuotaikingai atliko žemaitišką dainą „Lietuvos bruolia“ (aranžuotė Zitos Bružaitės, liet. l. žodžiai). Nuotaikingai skambėjo jubiliejinei Dainų šventei sukurtos dainos: „Savo žemės vaikai“ (muz. Dainiaus Pulausko, ž. Jolantos Milišauskaitės), „Mano namai“ (muz. ir žodžiai Eglės Sirvydytės, aranžuotė chorui Danguolės Beinarytės) ir „Lietuva“ (muz. Galinos Savinienės, Gedimino Purlio aranžuotė chorui).
Priešpaskutinis kūrinys pagal programą – latvių kompozitoriaus Raimonds Tiguls „Kilk, saulyte“ (ž. Rasos Bugevičiūtės – Pece ). Tai latvių Dainų šventės pabaigoje atliekamas kūrinys, pilnas pasiryžimo nepasiduoti baimei, išlaikyti viltį rytdiena ir vienytis. Į lietuvių kalbą Vaclovo Augustino išverstas kūrinio tekstas skamba taip: „Kilk, saulyte, ankstų rytą, ir apšviesk rugpjūčio skliautą. Baimės tamsą išsklaidyk ir suvienyk mūsų tautą“- tai priesakas visiems.
Šventinį koncertą vainikavo „Mūsų dienos kaip šventė“ (muz. Vytauto Kernagio, ž. Vytauto Kernagio, Salomėjos Neries, Juozo Erlicko). Šis kūrinys labai populiarus ir visiems žinomas: nenustebome, kad klausytojai mums pritarė stovėdami! Nuvilnijus labai gausiems aplodismentams, bisui sudainavome Matteo Flecha kūrinį „Riu, riu, chiu“ senovine ispanų kalba, pritariant tamburinu. Skirtingus posmelius atliko vyrų ir moterų balsai, susiliedami priedainiuose. Melodija užpildė salės erdvę gyvenimo džiaugsmu, priminė akimirkos žavesį, suteikė ramybės ir vidinės šviesos.
Renginio metu jutome, kad nematoma gija tvyro „tarp mūsų širdžių“. Kiekvienas kūrinys dovanojo klausytojams naujus įspūdžius, užpildė nauja patirtimi, dvasiškai praturtino. „Tautiška giesmė“ suteikė šiai dienai ypatingo švytėjimo, priminė ne tik mūsų tautos pergales, bet ir , tikiu, padės kurti stiprią vieningą valstybę. Valstybę, kurią auginame kasdien, ir kiekvienas Lietuvą turime tokią, kokie esame patys.
Parengė dr. Irena Lamsodienė, choras „Dobilas“