„Mačiau partitūras, jos tiesiog nuostabios. Jaunieji kompozitoriai susiliejo kūryboje su chorinės muzikos grandais“, – emocingai kalba Linas Balandis, Koncertinės įstaigos Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“ dirigentas. Maestro taip atsiliepia apie jaunųjų kompozitorių kūrybą, kuria klausytojai galės pasimėgauti jau birželio 5-ąją „Polifonijos“ salėje įvyksiančiame koncerte „Iš atminties į dabartį“. Choristai atliks lietuvių žinomus ir labai mylimus kūrinius, tačiau jų melodija suskambės kiek kitaip, – keturi kompozitoriai dainoms, kurias dainavo mūsų protėviai, suteikė naują gyvenimą. Koncertas nemokamas.
Keturi kompozitoriai – aštuoni kūriniai
Prieš gerą pusmetį šalies jaunieji kompozitoriai gavo įdomią užduotį: sukurti šiuolaikinę interpretaciją mišriam chorui dviems kūriniams iš pateikto sąrašo. Užduotis kompozitoriams pateikta Koncertinei įstaigai Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“ vykdant LR Kultūros ministerijos finansuotą projektą – trijų koncertų ciklą – „Tautą girdi jaunoji karta“.
Kompozitorė Ieva Parnarauskaitė pasirinko S. Šimkaus „Lietuviais esame mes gimę” ir M. K. Čiurlionio „Dainų dainelę”, Lukas Butkus – J. Gudavičiaus „Kur giria žaliuoja” ir Č. Sasnausko „Kur bėga Šešupė”, dr. Imantas Jonas Šimkus – J. Naujalio „Už Raseinių ant Dubysos“ ir „Lietuva brangi“, Raimonda Skabeikaitė – L. Eremino „Biruta”, T. Brazio „Aušra, aušra, aušrelė“. Kompozitoriai susitarimą įvykdė, ir balandžio viduryje choro „Polifonija“ meno vadovas ir vyr. dirigentas Povilas Vanžodis, dirigentas Linas Balandis ir choristai gavo partitūras.
Choras šiuo metu intensyviai repetuoja, o rezultatą klausytojai išgirs kamerinėje „Polifonijos“ salėje birželio 5 d., penktadienį. 18 val. 30 min. čia prasidės koncertas „Iš atminties į dabartį“, kuriame choristai, diriguojant Linui Balandžiui, atliks jaunųjų kompozitorių rekompozicijas. Koncerte taip pat dalyvaus ir patys kompozitoriai, kurie pasidalys mintimis apie kilusius iššūkius.
Žvilgsnis – nepakartojamas
Choro „Polifonija“ dirigentas Linas Balandis yra ir projekto idėjos – parodyti Lietuvos jaunųjų kompozitorių gebėjimus visuomenei – autorius. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikos fakulteto dekanas atviras – „Polifonija“ visada skyrė ir skiria daug dėmesio Lietuvos jauniesiems kompozitoriams, nes viena iš choro misijų yra palaikyti jaunuosius kompozitorius.
„Projektą inicijavome, kai dar buvau „Polifonijos“ meno vadovas, nes esu įsitikinęs, kad jaunieji kompozitoriai šalyje gauna per mažai dėmesio, per mažai eksploatuojami jų gebėjimai, kūrybiškumas. Jiems labai reikia palaikymo, nes dar neturi susidarę savo kūrybinių darbų aplanko („portfolio“). Juk dažnai atsiremiama į žinomas, laiko patikrintas, pavardes ir nematoma, kiek perlų lieka nepastebėtų. Esu įsitikinęs, kad labai svarbu aktyvinti jaunuosius kompozitorius, nes jie įneša inovacijų, įvairiausių naujų muzikos kalbos, atlikimo raiškų. Jos kai kam atrodo galbūt keistos, bet po kažkiek metų, tikėtina, įsitvirtins“, – komentuoja jis.
L. Balandis dažnai lankosi įvairiuose Europos muzikų simpoziumuose, konferencijose ir sako pastebėjęs, kad Lietuvos jaunųjų kompozitorių kūryba nenusileidžia Vokietijos, Lenkijos ir kitų šalių kompozitorių kūrybai. „O mūsų projekto koncerte jaunojo kompozitoriaus žvilgsnis į tokius kūrinius, kaip „Už Raseinių ant Dubysos“ ar „Kur giria žaliuoja“ ir kt. yra visiškai unikalus ir nepakartojamas. Ir apskritai, toks projektas, kurį vykdo „Polifonija“ yra unikalus ir nepakartojamas Lietuvoje, net gal ir už jos ribų. Koncertas ir kūrinių peržvalga bus įdomi šiauliečiams bei darys pozityvią įtaką Lietuvos kultūros laukui. Nes tai tikrai naujas reiškinys Lietuvos kultūros lauke“, – džiaugiasi dirigentas.
Žiūrovų laukia jausmų paletė
Kaip gautą iššūkį vertina patys jaunieji kompozitoriai? Ieva Parnarauskaitė šypsosi, – gavusi šiuolaikinės interpretacijos sukūrimo pasiūlymą iki skausmo žinomiems kūriniams, pagalvojo, kad pasiūlymas rado tinkamą žmogų. „Praeitų metų pavasarį su eksperimentinio vokalo trio „Edgy Palates“ išleidau kūrinį „Samanota“ – Stasio Šimkaus „Kur bakūžė samanota“ rekompoziciją. Gerai žinomos klasikos rekomponavimas jau buvo mano kūrybinių interesų lauke. Manau, kad panašaus pobūdžio projektai yra labai reikalingi ir naudingi ne tik jauniems autoriams, bet ir repertuaro plėtrai“, – dalinasi ji. Jaunoji kompozitorė sako, kad rašant chorinius kūrinius kūrybinės kančios dažniausiai neaplanko – kūryba vyksta labai takiai. O daugiausia iššūkių kyla, ieškant, kaip idėjas užrašyti taip, kad jos būtų kuo patogiau diriguojamos ir sudainuojamos. I. Parnarauskaitė pastebi, kad Lietuvoje jauniems kompozitoriams gana sunku rasti vietą nusistovėjusiuose chorinio repertuaro kanonuose ir viliasi, kad koncerte Šiauliuose žiūrovams, klausantiems kompozicijų, kils daug įvairiausių jausmų.
Kompozitorius Lukas Butkus atviravo nesusidūręs su dideliais sunkumais, mat kūryboje neretai reinterpretuoja praeities muziką. „Viskas atsispyrė nuo sprendimo, kaip prieiti prie medžiagos“, – komentavo jis ir pridūrė, kad jaunieji kompozitoriai Lietuvoje dažniau susiduria su tokiais sunkumais: laiko radimas kūrybai tarp darbų, studijų ar šiaip gyvenimo, tarptautinio bendradarbiavimo trūkumas, adekvatus užmokestis už atliktą darbą ir skirtą laiką.
Svarbiausia – pagarba originalui
Kompozitorius dr. I. J. Šimkus sako, kad gavus pasiūlymą naujai interpretuoti Juozo Naujalio ir Maironio kūrinius „Už Raseinių, ant Dubysos“ bei „Lietuva brangi“, pirmiausia kilo atsakomybės jausmas. Tai kūriniai, kurie Lietuvoje jau seniai gyvena ne vien koncertų salėje – jie tapę mūsų kultūrinės atminties dalimi. „Naujalis ir Maironis mūsų kultūroje turi beveik simbolinę reikšmę, todėl tokios muzikos negali tiesiog „perdaryti“. Šiame projekte svarbiausia atrodė pagarba originalui, jo stilistikai ir dvasiai. Į šį darbą žvelgiau ne kaip į bandymą paneigti originalių kūrinių grožį, bet kaip į galimybę juos interpretuoti nauju žvilgsniu“, – sako jis.
Dr. I. J. Šimkus tikrai patyrė kūrybinių abejonių. Juk kūrinių melodijos visiems labai gerai pažįstamos, todėl kiekvienas sprendimas natūraliai atrodė jautrus. „Svarbiausia buvo ne siekti išorinio naujumo, o pabandyti atrasti gyvą santykį su šia muzika. „Už Raseinių, ant Dubysos“ norėjosi suteikti daugiau šviesos ir vidinės tėkmės, nes dažnai šis kūrinys interpretuojamas labai nostalgiškai ar dramatiškai. Tuo tarpu „Lietuva brangi“ pirmiausia atsivėrė kaip labai asmeniškas santykis su Tėvyne – ne monumentalus simbolis, o gyvas, vidinis išgyvenimas. Būtent tuo, regis, ir stipri Naujalio bei Maironio kūryba – ji leidžia kiekvienai kartai joje iš naujo atpažinti save“, – dalijasi kompozitorius.
Pašnekovo nuomone, jaunųjų kompozitorių situacija Lietuvoje šiandien atrodo gana įvairialypė. Viena vertus, turime stiprią muzikinę tradiciją, aktyvią chorinę kultūrą, nemažai festivalių ir ansamblių, kurie domisi nauja muzika. Tai sudaro sąlygas jauniems kūrėjams ieškoti savo balso ir būti girdimiems: „Kita vertus, šiuolaikinis muzikinis gyvenimas reikalauja labai plataus veikimo lauko – vien kūrybos dažnai nebepakanka, tenka aktyviai dalyvauti projektinėje veikloje, inicijuoti bendradarbiavimus, pristatyti savo muziką įvairioms auditorijoms. Vis dėlto atrodo, kad šiandien jaunoji kompozitorių karta Lietuvoje yra labai talentinga, atvira ir kūrybiškai drąsi“.
Dr. I. J. Šimkus tikisi, kad klausytojams bus įdomu išgirsti, kaip kūriniai gali suskambėti kitaip: „Tokia muzika visuomet kelia stiprią emociją, nes ji susijusi ne tik su pačia partitūra, bet ir su mūsų kultūrine atmintimi. Svarbiausia čia, regis, buvo išlaikyti pagarbą originalui ir kartu subtiliai pasiūlyti kitą žvilgsnio kampą į labai gerai pažįstamą muziką“.
„Buvo įdomu kurti ir fantazuoti“
Kompozitorė Raimonda Skabeikaitė, pasirinkusi L. Eremino „Biruta”, T. Brazio „Aušra, aušra, aušrelė“, sako tikslingai išsirinkusi rekompozicijoms tuos kūrinius, kurių nebuvo girdėjusi. „Projekto idėja intriguojanti, nes kiti siūlomi kūriniai tikrai buvo iš lietuviškosios chorinės muzikos chrestomatijos aukso fondo. Mėgstu rizikuoti, tad ir šį kartą mano strategija pasiteisino“, – sako ji.
Kadangi R. Skabeikaitei kūriniai buvo nežinomi, dar iki randant natas ji, žinodama tik pavadinimus, svarstė apie galimas interpretacijas, galvojo apie choro sudėtį, galimą erdvinį išsidėstymą: „Buvo įdomu kurti ir fantazuoti dar prieš gilinantis į originalą. Su „Aušra, Aušra, Aušrelė” viskas buvo aišku nuo pradžių. Pusę kūrinio parašiau vienu prisėdimu. Kitą pusę įsirašinėjau, įdainuodama melodijas į diktofoną, vedžiodama savo šunį. „Biruta” buvo kiek labiau komplikuota dėl savo teksto, tačiau pirmasis eskizas taip pat išplaukė, iškart susipažinus su originalia kūrinio medžiaga“.
Linkėdama koncerto „Polifonijoje“ klausytojams įsiklausyti ir kūrinius priimti, R. Skabeikaitė prabyla apie problemą, liečiančią visus kompozitorius – pernelyg dažnai naujos kompozicijos gyvena trumpą gyvenimą. „Atliekamos jų premjeros, bet kūriniai lieka pas kažką stalčiuje. Yra daugybė kūrinių, kurie buvo atlikti tik vieną vienintelį kartą, – tai mane labai liūdina. Norėtųsi, kad kūriniai gyventų, kad juos atliktų kuo daugiau skirtingų atlikėjų“, – sako kompozitorė.