Kai Lietuvos chorų sąjungos (LCHS) prezidentė Rasa Gelgotienė kreipėsi į LCHS tarybą ir pranešė apie naują projektą bei galimybę Lietuvos chorvedžiams dalyvauti „Erasmus+” programoje, pamaniau, kad tai labai pozityvus projektas. Nuvykti svetur, susipažinti su įvairių šalių chorine kultūra, jų chorais, pabendrauti su jų vadovais, stebėti jų repeticijas, susipažinti su kitų šalių chorvedybinio darbo metodais, patirtimi, užmegzti bendradarbiavimo ryšius – puiki iniciatyva, perspektyvus projektas. Daugeliui mūsų chorų vadovų tai reali galimybė tobulėti bei plėsti savo akiratį. Juk per šį projektą atsiveria „langas” į daugelio pasaulio šalių chorvedybinį lauką, apie kurį galėjome tik pasvajoti. Anksčiau tam trukdė rimti stabdžiai, nes LCHS šiam tikslui tiesiog neturėjo lėšų, o ir finansavimo galimybių tam nebuvo, todėl ir sąlygų tokiai tradicijai susiformuoti neatsirado. Taigi, buvome labai „uždari”. Tai neigiamai veikė mūsų chorvedžių bendruomenę, prie ko jau lyg ir buvome pripratę. Dažnai užsisėdėdavome savo namuose, “virėme savo sultyse”, kaip dirbama kitur dažniausiai sužinodavome iš kitų pasakojimų ar atitinkamos literatūros… Šis projektas, tikiu, išjudins padėtį šioje erdvėje ar bent kiek suteiks naujų vilčių, sukels naujų vėjų. Ir tai jau bus realus žingsnis ne tik chorvedžių savišvietai, o ir realiam bendradarbiavimui su užsienio kolegomis, atvers chorams naujas galimybes, ypač mažesniuose miesteliuose, taip vadinamojoje „periferijoje”. O, ir kas yra ypatingai svarbu, – sukurs pozityvią pretenziją, gal net tradiciją jau kitokiems, naujiems chorų bendradarbiavimo būdams su užsienio chorais, išplės savišvietos, užsienio kalbų studijavimo poreikį, pagyvins bei paįvairins chorų vadovų repeticijų, darbo metodikos, repertuaro bei koncertinės veiklos reikalus. Pasakysiu dar daugiau, ir tai labai aktualu mums visiems, kad finansavimas ateina ne iš Lietuvos fondų, kurie visada buvo labai kuklūs, ypač chorinei kultūrai, o iš Europos Sąjungos „Erasmus+” projektų programos. Tai ir nauja mūsų chorvedžių praktikoje, ir labai prasminga, ir labai perspektyvu! Ypač mūsų chorų vadovų bendruomenei, kuri visada yra nepritekliuje tiek finansine, tiek muzikine, o ir dvasine bei ne mažiau kukliame valdžios bei visuomenės palaikymo prasme. Gal ir todėl mes esame kiek labiau irzlūs ir linkę daugiau aimanuoti, nepatikliai žiūrime į savo administracijas bei valdininkus, ar net įtariai žvairuojame į savo kolegas, kuriems labiau sekasi. Gal ir todėl nedrąsiai ar net abejingai žvelgiame į naujoves, ar net su nepasitikėjimu patys imamės iniciatyvos naujoms idėjoms įgyvendinti. Gal ir todėl nedrįstame eksperimentuoti, ieškoti kitų būdų, kitų metodikų, kitaip, naujai darbuotis, ypač su savo kolektyvais! O dabar atsiveria visai kitos realios praktinės patirties perspektyvos!
Tad pradžioje trumpai apie tai, kas yra ta ES „Erasmus+” programa. „Erasmus+” – tai Europos Sąjungos švietimo, mokymo, jaunimo ir sporto programa, kuri finansuoja įvairias tarptautines mainų galimybes. Ji leidžia studentams, dėstytojams, mokytojams, jaunuoliams ir organizacijoms mokytis, stažuotis ar dalyvauti projektuose kitose šalyse. Tai dosniai finansuojama programa, suteikianti finansinę paramą kelionėms ir gyvenimo išlaidoms, skatina kultūrų pažinimą, kalbų mokymąsi, profesinį augimą, remia mokyklas, universitetus, kultūros ir jaunimo organizacijas, norinčias bendradarbiauti. Tokioje perspektyvoje mes matome ir mūsų LCHS veiklą. Taigi „Erasmus+” padeda kurti atviresnę, kūrybiškesnę ir europietišką visuomenę per švietimą ir mainus, o tuo pačiu telkia ir mus visus – chorvedžių bendruomenę!
Jau esame apie tai skaitę svetainės „choras.lt” puslapiuose, o ir gal daugiau susipažinę su Europos Sąjungos programa „Erasmus“, kuri veikia nuo 1987 metų. Ja siekta paskatinti glaudesnį universitetų ir aukštojo mokslo įstaigų bendradarbiavimą, studentų ir pedagogų mainus visoje Europoje. Su tuo tikrai yra susidūrę aukštųjų mokyklų chorų vadovai, ypač tada, kai choristai semestrui ir daugiau išvykdavo studijuoti į kitas ES aukštąsias mokyklas. Tekdavo su tuo susitaikyti, juk studentas išvyksta mokytis svetur, nors ir susidarydavo tam tikri laikini trukdžiai chorui bei jo veiklai. Tačiau į chorus ateidavo studentai iš kitų ES šalių, o tai jau buvo kažkas naujo ir kėlė naujus chorui iššūkius! „Erasmus“ programa pasiteisino. Atsižvelgus į programos „Erasmus“ sėkmę bei jos populiarumą 2014 metais nuspręsta suteikti šiai programai papildomus finansus ir galimybes. Čia atsiradęs simbolis „+“ skirtas pratęsti, priminti apie esamos programos tikslus, išplėsti programos lauką bei galimybes. Dabar pagal programą jau remiamas ne tik aukštasis mokslas, bet ir daugiau sektorių, tuo pačiu ir mūsų – chorvedžių- bendruomenė čia randa atvertą nišą. „Erasmus+“ švietimo ir mokymo bei sporto sritis Lietuvoje administruoja Švietimo mainų paramos fondas, su kuriuo sėkmingai bendradarbiauja LCHS.
Tačiau nei sapne net nebūčiau susapnavęs, kad ir mane ji įsiurbs į save, ir dar taip greitai… Netikėtai sulaukiau savo kolegos ir gero bičiulio profesoriaus Kastyčio Bariso skambučio. Tiesą pasakius, tuo metu buvau visas paniręs į VII Lietuvos vaikų ir jaunimo chorų festivalio-konkurso „Mes – Lietuvos vaikai“ reikalus, o profesorius mane kalbino prisijungti prie komandos, pagal „Erasmus+“ programą vykstančios į Ispaniją. Pagalvojau, kad dar man tik to ir betrūksta prie visų rūpesčių… Tik tie, kas yra rengę tokio mąsto renginius gali suprasti mane… Todėl iš karto atsakiau “ne”, tačiau profesorius buvo atkaklus ir manęs nepaleido… Laimei, mūsų pokalbį girdėjo šventės režisierė Kristina ir visų renginio reikalų administracijos žinovė ir mano asistentė Ieva. Dabar tikrai joms esu dėkingas už tai, kad jos įtikino mane važiuoti. Taip ir padariau – sutikau! Tai tokia trumpa preliudija į tai, kaip aš atsiradau projekte „Erasmus+“.
Po visų skrydžių, persėdimų, oro uostų bei kelionės automobiliu, vakarop atvykome į Oviedo miestą. Mums labai pasisekė, nes Modestas Jankūnas (Vilniaus universiteto kamerinio orkestro vadovas ir dirigentas, trečiasis mūsų kelionės komandos narys) rūpinosi mumis nuo kelionės pradžios iki pabaigos. Jis pasirūpino lėktuvo bilietais ir kitais kelionės reikalais, buvo visos kelionės vertėjas. Viešbutėlis, kuriame apsistojome, buvo pačiame miesto centre. Tad, tik atvykę bei susidėję daiktus, leidomės apžiūrėti Oviedo miestą, apipintą legendomis, Ispanijos religinį piligrimų centrą, su iškilia istorija bei nuostabia architektūra. Netikėtai papuolėme į chorinės muzikos koncertą Oviedo Šv. Jono bazilikoje. Koncertavo du chorai: „Coro de Ferreros“ (vadovė Rebeca Velasco Rogriguez), meniniu lygiu gana kuklus, vyresnio amžiaus penkių vyrų ir penkiolikos moterų mišrus choras, nuoširdžiai giedojęs tradicines bažnytines giesmes, ir padaręs įspūdį “Orfeon Principado Icomast“- per 20 vyrų ir virš 30 moterų – giedojo vientisą muzikinę ir poetinę kompoziciją iš įvairių giesmių. Pastarasis choras skambėjo sodriau, spalvingiau, išsiskyrė atskiros choro balsų grupės, ypač spalvingi tenorai bei sodrūs altų balsai. Choras tryško emocijomis ir temperamentu. Susirinkusi publika plojo abiem kolektyvams net atsistoję, išlydėjo dainininkus šūksniais „Bravo!“, ir tai kūrė jaudinančią atmosferą. Tokia pagarba kolektyvams, geranoriškumu ir palaikymu pasižymėjo ne tik šis koncertas, o ir visi Oviede mūsų lankyti koncertai.
Pirmadienį, birželio 16 dieną, mūsų laukė susitikimas su choro dirigentu Carlos Esteban ir pažintis su Oviedo „La Corredoria“ mažuoju mišriu choru bei „La Regenta“ moterų choru.
„La Corredoria“ yra mėgėjų choras ir savo veiklą vysto Oviedo rajone. Choras pradėjo formuotis apie 2010 m. senjorų asociacijos iniciatyva, oficialiai įregistruotas 2011 m. Chore dainuoja apie 19–20 dainininkų, daugiausia moterų ir keli vyrai. Dainuoja daugiausiai tribalsius kūrinius. Carlos Esteban dirba su šiuo choru nuo jo įsikūrimo. Jis taip pat dirba Oviedo Operos chore bei dalyvauja senosios muzikos ansamblyje, yra kelių kitų kolektyvų vadovas. Choro repeticijos vyksta du kartus per savaitę – pirmadieniais ir penktadieniais po pietų vietos socialiniame centre. Choras nelinkęs dažnai keliauti ir koncertuoti, rengia sezoninius koncertus, Kalėdų metu gieda vietinėse bažnyčiose bei socialiniuose centruose. “Choristai čia randa ramybę ir šeimą“, – teigia choro prezidentė Dori Afonso. Chorą lanko tiek jaunesni, tiek vyresni, yra net atvykėlių iš Argentinos. Choro repertuaras įtraukia skirtingas patirtis turinčius dainininkus. Nei vadovas, nei choro dainininkai nekelia didesnių muzikinio lygio ar meninio išpildymo užduočių. Vadovo pastabos telkia choristus buvimui kartu, bendravimui, būti kartu su muzika. Repeticijos metu vadovas nestabdo choro dainininkų, net jei jie netiksliai dainuoja vieną ar kitą muzikinę frazę. Daug pasakoja apie kūrinį, bendrauja su dainininkais. Man labai patiko choro vadovo vokalinis darbas su dainininkais. Jis pats, turėdamas puikius vokalinius davinius ir būdamas geras vokalo žinovas, balsu demonstruodavo muzikinę vietą, frazę, ir choras stengėsi tiesiog atkartoti vadovą. Darbas vyko be jokio spaudimo dainuoti labai gerai ar tiksliai intonuoti, tik buvo prašoma atkartoti jau vadovo padainuotą frazę. Mes tai vadiname „paukščio metodu“, ir jis čia labai pasiteisino. Mane žavėjo ir tai, kad jis savo balsu demonstravo muzikinę vietą atskiro choro balso registre. Jai sopranams frazė – jis demonstravo ją soprano tesitūroje, jei vyrų balsą – tada vyrų tesitūroje, ir taip pat – altų. Tą darė be jokių perdėtų pastangų, labai natūraliai. Šį metodą jis taikė dirbdamas ir su kitais chorais, matyt, dainininkai jį geriau suprasdavo, gal todėl jis mažai naudodavo repeticijose muzikos instrumentą. Taip pratino dainininkus dainuoti a cappella.
Po šios repeticijos važiavome į Oviedo centrą stebėti moterų choro „La Regenta“ repeticijos. Choras (per 25-30 moterų) dažnai dalyvauja bažnytiniuose koncertuose, festivaliuose bei kartu padeda didesniems operos spektakliams, dalyvauja didesniuose projektuose Oviedo mieste. Choro repertuare yra ženkliai sudėtingesnės Ispaniškos liaudies dainų išdailos ar originalios kompozitorių Javi Busto, Jesús Gavito, Jose Herrero, Josu Elberdin, Junkal Guerrero, Guillermo Martínez, Raimon Romaní ir kitų autorių kompozicijos. Iš esmės darbo metodai labai nedaug skyrėsi nuo prieš tai matyto choro. Darbas ir čia vyko be jokio spaudimo dainuoti be priekaištų, tik vadovas buvo reiklesnis choro melodijai bei tiksliai intonacijai. Čia rečiau buvo naudojamas „paukščio metodas“, nors ir jo nebuvo vengiama. Vadovas nevengė kartu dainuoti ir derinti balsus atskirai su sopranais ar altais, dainuodamas kitą choro balso partiją. Kartodavo, kol dainininkės įsiklausydavo į skambesį ir jį suderėdavo. Tai darė ne įkyriai, be jokio spaudimo, leido choristėms pačioms išgirsti darnų dainavimą, visada jas paskatindamas.
Kitos dienos taip pat buvo pripildytos repeticijų stebėjimo, bendravimo su choro vadovu bei choristais, pilnos pačių geriausių įspūdžių bei patirčių. Netoli Oviedo, kalnuose, stebėjome kaimiškoje gyvenvietėje įsikūrusį mišrų chorą „Las Regueras“, kuriam vėlgi vadovauja Carlos Esteban. Įdomu ir tai, kad chorą įkūrė patys choristai… Kaip pasakojo Karlosas, susirinkę kaimo gyventojai nutarė praturtinti savo kasdienį bendravimą ir kartu dainuoti chore, nes didesnė gyventojų dalis yra vyresnio amžiaus ir jiems norisi praturtinti savo kasdienybę. O situacija kaimuose panaši į Lietuvos: jaunimas išvažiuoja studijuoti, geresnio darbo susirasti. Tačiau čia, Ispanijoje, kaimai neištuštėja, netgi pasipildo: žmonės, sulaukę 55-60 metų sugrįžta į gimtuosius namus, į kaimą. Leidę vaikystės dienas kaime, dabar jie vėl susitinka, bendrauja, leidžia savo laisvalaikį. Tokia kaimo žmonių bendruomenė 2013 metais įkūrė chorą ir pakvietė Karlą vadovauti jiems. Choras veikia kaip bendruomeninis projektas, susibūręs į ne pelno siekiančią asociaciją, jungiančią vietos gyventojus. Paprastai chore dainuoja iki 30 dainininkų. Choras organizuoja kasmetinius chorų vakarus Las Regueras parapijos bažnyčioje (Santullano) ir jau nuo 2014 m. dalyvauja regioniniuose renginiuose, chorų bei folklorinės muzikos festivaliuose. Dabartiniu laikotarpiu choro repertuare vyrauja folkloras. Mūsų stebėtoje repeticijoje choras kartojo folkloro dainas būsimam koncertui. Tačiau jų repertuare yra ir liturginė muzika, astūriškas folkloras, zarzuela, boleros, villancicos, ir net tango, taip pat originalios kompozicijos.
Ne mažiau žavėjomės Karloso darbu su mėgėjų chorais „Azabache“, „La Fresneda“, vyrų choru „Ochote Asturias“. Iš esmės matėme panašų darbą. Apibendrinant galima būtų pasidžiaugti, kad vadovas labai atidžiai rinkosi repertuarą, atitinkantį choristų muzikinį pajėgumą, vokalines galimybes, gana dažnai dainas transponuodavo į patogią choro dainininkams tonaciją. Gal kiek nusileisdamas siekiui išlaikyti aukštą muzikinį bei meninį lygį, siekė paprasta, patogia bei pagavia daina burti, telkti dainuojančią bendruomenę. Manau, tai labai pasiteisina, nes choristai noriai, motyvuotai lanko repeticijas, yra dėmesingi ir aktyvūs. Carlos Esteban, dirbdamas su „Coral Azabache“ ir „Coral Las Regueras“ kolektyvais, atidžiai rinko kūrinius, kurie skatintų choristų tobulėjimą ir kartu būtų įveikiami. Jis sugebėjo sukurti įkvepiančią ir motyvuojančią repeticijų atmosferą. Skyrėsi tik repertuaras, na, ir žmonės: kiekviename chore buvo labai įdomu stebėti jų tarpusavio bendravimą, pagarbą vienas kitam bei norą būti kartu. Įdomu, kad šiuose choruose dominuoja vyrai-tenorai ir moterys-altai. Sopranų ir bosų yra mažiau, ir jie nėra tokie ryškūs bei spalvingi.
Mūsų viešnagės „perlas“ buvo nenumatyta repeticija su Oviedo universiteto simfoniniu orkestru – buvome ja sužavėti. Pirmasis orkestro koncertas įvyko 1979 m. vasario 14 d., vadovaujant orkestro įkūrėjui Alfonso Ordieres – buvusiam Astūrijos simfoninio orkestro koncertmeisteriui. Simfoninio orkestro atsiradimas Oviedo universitetą labai išgarsino, nes tai buvo pirmoji aukštoji mokykla Ispanijoje, turinti nuolatinį simfoninį orkestrą. Orkestras rengė solinius koncertus, TVI įrašus ir netgi surengė specialų koncertą Princesės de Asturias fondo įsteigimo proga 1980 m. 2017 m. Ovjedo universiteto simfoninio orkestro vyriausiu dirigentu ir vadovu tapo Pedro Luis Ordieres Suárez – profesionalus smuikininkas, studijavęs Londone (Royal College of Music), dirbęs Astūrijos Kunigaikštystės simfoninio orkestro (OSPA) smuikininku ir orkestro koncertmeisteriu. Orkestro sudėtis išaugo net iki 100 narių, jame grojo universiteto studentai, alumnai ir dėstytojai. Didžiąją repertuaro dalį sudaro klasikinė muzika, tačiau Pedro dirigavo daugybei šiuolaikinių šedevrų tiek savo pagrindiniame orkestre, tiek kaip kviestinis dirigentas su tokiais orkestrais kaip Iberijos simfoninis orkestru ir OSPA, eidamas ir dirigento, ir koncertmeisterio pareigas. Dirigentas nuosekliai propagavo ir pristatė daugybę apdovanojimus pelniusių šiuolaikinių kompozitorių, tokių kaip Pablo Moras, José Nieto, Rubén Díez, Jose María Laborda, Raquel Rodríguez, Gabriel Ordás, Fernández Languasco simfoninių kūrinių. Taip pat naujai prikėlė gyvenimui kitų Ispanijos simfoninio žanro autorių kūrinius, tai tokie kompozitoriai, kaip Benjamín Orbón ir Manuel del Fresno. Pats Pedro man pasirodė labai kuklus ir draugiškas žmogus. Repeticija pranoko visus mūsų lūkesčius: truko beveik tris valandas, tačiau laikas prabėgo akimirksniu. Galėjai tik žavėtis dirigento darbu, jo metodika ir repeticijos produktyvumu: dirigento judesys pasižymėjo judesio taupumu bei informatyvumu, tikslumu, aiškia muzikos frazuote, dinamika ir muzikos tėkme, muzikiniu jautrumu ir, žinoma, emocijų gausa. Žavėjausi profesionaliomis pastabomis, konkrečių štrichų, ritmo valdymu, reikliu darbo tempu ir tuo, kad repeticija vyko be įtampos, su švelniu humoru ir labai pagarbiai orkestrantams ir muzikai, kurią grojo, su dideliu noru padėti jauniems muzikantams. Neabejotinai, pažintis su dirigentu Pedro Luis Ordieres Suárez praturtino mūsų kelionę. Apsikeitėme kontaktais, o Modestas aptarė konkrečius bendradarbiavimo planus tarp Oviedo ir Vilniaus universiteto orkestro mainų programos galimybių.
Teko susipažinti ir užmegzti glaudesnius ryšius su Oviedo universiteto choro vadovu Joaquin Valdeon bei klausytis jų choro sezono pabaigos koncerto. Koncertas vyko pilnoje Oviedo San Isidoro el Real bažnyčioje. Skambėjo Vivaldžio, Hendelio, Victorijos, Mocarto, Whitacere kūriniai. Chorui pritarė miesto kamerinis orkestras. Choras, nors ir nebuvo didelis, tačiau lankstus, jautrus dirigento mostams, o dirigentas pasižymėjo originalia interpretacija bei emocionalumu. Koncerto atmosfera buvo labai jauki ir šilta.
Šią kelionę praturtino ir pažintis su Astūrijos krašto muzikinėmis tradicijomis, muzikos specialistų rengimo sistema, ypač mus domino choro dirigentų bei muzikos mokytojų rengimo sistema Ispanijoje bei šiame krašte bei Oviedo konservatorijoje.
Būčiau prastas pasakotojas, jei nutylėčiau, ką dar, be intensyvaus repeticijų, koncertų ir pažintinio bendradarbiavimo su chorais bei jų vadovais, pamatėme, aplankėme, patyrėme. Tai Ovjedo senamiestis, palikęs neišdildomą įspūdį: nepaprasto grožio ir įspūdingos architektūros Santa María La Real de La Corte katedra, joje įrengtas bažnytinio paveldo muziejus, didžiulė paveikslų galerija. Teko aplankyti ir kitus Oviedo muziejus – architektūros, dailės ir šiuolaikinio meno muziejus, bažnyčias, universitetą, konservatoriją. Aplankėme VII amžiaus vienuolyną, nuo kurio datuojama Oviedo miesto atsiradimo istorija. Apsilankėme garsiame Oviedo tradiciniame turguje, susipažinome su Ovjedo kulinarijos paveldu (2024 metais miestas buvo paskelbtas Ispanijos kulinarijos paveldo sostine!). Apsilankėme tradicinėse kavinukėse, ragavome garsėjančio sidro gėrimo, kuriuo garsėja visas Astūrijos kraštas. Carlos Esteban dėka grožėjomės Picos de Europa kalnais, ankstyvojo iki romaninio stiliaus Astūrijos pastatais, ankstyvosios gotikos šedevrais – bažnyčiomis, pastatytomis dar VII-tame mūsų eros amžiuje. Pabuvojome labai įspūdinga architektūra garsėjančiame Giljono mieste. Giljono universiteto pastatas yra vienas didžiausių pastatų visoje Europoje, jame įsikūrusios ne tik universiteto patalpos, bet ir didžiulė biblioteka, laboratorijos, archyvai, muziejai, o pastato vidiniame – didžiulė bažnyčia. Pasigrožėjome labai tipišku, vienu gražiausių Astūrijos žvejų miesteliu – Lastres. Karlosas nusivežė mus net į savo tėvų namus netoli Lastres miestelio. Pamatėme tikrąją, autentišką Ispanijos kaimelio architektūrą, buitį. Joje Karlosas praleido savo vaikystę, čia kas vasarą atvyksta su savo šeima pailsėti.
Taigi mūsų pažintis su Oviedo miesto chorais, chorine kultūra bei bendradarbiavimas su choro vadovais atėjo į pabaigą. Tiek profesorius Kastytis Barisas, tiek Modestas Jankūnas, tiek aš, įgavę naujos patirties, kupini naujų bendradarbiavimo planų, palikome nuostabų Oviedo miestą bei Astūrijos kraštą, Ispaniją. Šios kelios dienos Ispanijos Oviedo mieste ir pažintis su Astūrijos kraštu paliko mums visiems neišdildomų įspūdžių bei pačių gražiausių prisiminimų.
Prof. Algirdas Šumskis